Kainų kontrolę siekiantys įvesti politikai vartotojams žada galimybę atsikvėpti nuo infliacijos. Tačiau istorija ne kartą parodė – valdžios kišimasis į rinką tik padidina nepriteklių, o noras stabdyti kainų augimą tėra ankstesnio žingsnio – pigių pinigų politikos ir devalvuotos valiutos tęsinys.

Karų ir neefektyvaus administravimo kamuojama Romos Imperija susidūrė ir su reikšmingomis ekonominėmis problemomis. Vis augančios valstybės išlaidos, pirmiausiai algos kariams ir valstybės pareigūnams, išaugino biudžeto deficitą. Imperijos valdovai greitai rado „išradingą“ sprendimą, kaip lopyti skyles. Iš gyventojų jie ėmė surinkinėti monetas „remontui“, kurio metu sidabras buvo pakeičiamas pigesniais lydiniais. Tačiau monetos nominali vertė nebuvo keičiama. Tai leido į apyvartą reguliariai išleisti daugiau monetų ir taip padidinti apyvartoje esantį pinigų kiekį. 

Nuo imperatoriaus Nerono (54–68 m. po Kr.) iki Diokletiano valdymo (284–305 m. po Kr.) įprastinės to meto sidabro monetos – denaro – vertė tesudarė dešimtadalį ankstesnės jo vertės. Prie visų valstybės problemų tai pridėjo ir hiperinfliaciją, o eiliniam Romos piliečiui buvo vis sunkiau įsigyti būtiniausių prekių. Kaip ir įprasta – visuomenės pasipiktinimas dėl kainų kilimo buvo nukreiptas į prekybininkus, tad valdžiai vienintelis veiksmingas sprendimas atrodė griežta kainų kontrolė.

Imperatoriaus Diokletiano paskelbtu „Įsaku dėl prekių pardavimo kainos“ (301 m. po Kr.) nustatytos kainų lubos: uždrausta imti didesnį mokestį už prekes ir paslaugas, nei numatyta dokumente. Sąraše atsidūrė daugiau nei 1 tūkst. produktų ir atlyginimų: nuo būtiniausių prekių, kaip duona ir vynas, iki kvalifikuotų paslaugų kainos. Štai, įtvirtinta, kad trintos pupelės gali kainuoti ne daugiau nei 100 denarų, netrintos – 60. Kanopų kirpimas vienam gyvūnui – 6 denarai. Geriausiam rašytojui – ne daugiau 25 denarai už 100 eilučių, vidutiniokui – ne daugiau 20 denarų už tokios pačios apimties tekstą. Dokumente, kuriuo pasmerktas godumas, už pažeidimus numatytos ir griežčiausios baudos, įskaitant mirties bausmę.

Ekonominės Įsako pasekmės buvo akivaizdžios: dėl per žemos nustatytos kainos kai kurių prekių nebeliko lentynose, jų nebeapsimokėjo gaminti, o paslaugų teikti. Tai lėmė masinį būtiniausių produktų trūkumą, augo visuotinis nedarbas, o ekonomika buvo dar labiau įšaldyta. Be to, susiformavo juodoji rinka, kurioje prekės imtos pardavinėti už ženkliai didesnę kainą, nei nustatyta Diokletiano dokumente. Tai, žinoma, skatino korupciją. Labai greitai po to, kai buvo įvestas reguliavimas, rinkoje nebeliko praktiškai jokių būtinųjų prekių, prasidėjo ir į sąrašą neįtrauktų prekių stygius.

Nors Diokletianas siekė apsaugoti romėnus ir stabilizuoti ekonomiką, prielaida, kad kainų ribojimas gali suvaldyti infliaciją, pasirodė katastrofiškai klaidinga. Kainų augimas galiausiai prislopintas 307 m. po Kr., kai valdžia nustojo didinusi pinigų pasiūlą.

Jeigu šio „senovinės“ istorijos pavyzdžio nepakanka pamokai išmokti, yra ir naujesnių pavyzdžių. Visi jie prasideda ir baigiasi panašiai: didinama pinigų pasiūla, valiuta nuvertėja ir auga kainos, jas imama kontroliuoti, o tai lemia prekių deficitą. Įvardyti galima ne vieną: nuo Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu paskelbto Įstatymo dėl maksimalių kainų (1793 m.), iki Veimaro Respublikoje karučiais vežamų popierinių pinigų. Nuo socialisto Hugo Chavezo 2003 m. įvestų kainų reguliavimų Venesueloje, iki Zimbabvės 2008-aisiais, kuomet išleistos milijardinio nominalo kupiūros. Masinę infliaciją visada sukelia pinigų „spausdinimas“, o kainų reguliavimas problemas tik pagilina. 

Diokletianų yra ir Lietuvoje. Vyriausybėje jie ėmėsi Maisto tarybos steigimo, Seime – iniciatyvų stebėti kainų dedamąsias. Panašu, kad politikai nei šių, nei mums iki skausmo pažįstamų sovietų sąjungos kainų ribojimo pamokų taip ir neišmoko. Nors visuotinę infliaciją po pandemijos taip pat, kaip ir ankstesniais metais, įgalino centrinių bankų vykdyta pigių pinigų politika, kaltinimai skrieja į neva godžių verslininkų pusę.

Tačiau kaip ir senovėje, kai išleistas imperatoriaus Diokletiano įsakas, taip ir dabar – ekonomikos dėsniai politikams nepavaldūs. Kainų kontrolė nepadidina prekių įperkamumo ir prieinamumo, o sukuria paklausos ir pasiūlos disbalansą. Infliacija tiek Romos Imperijoje, tiek euro zonoje kilo dėl valiutos nuvertinimo. Didinant pinigų kiekį, visuotinis kainų augimas tampa neišvengiama pasekme. Kaltę suvertus prekybininkams – problema nesprendžiama. Kaip rodo romėnų patirtis, valdžios įsikišimas į kainų mechanizmą padaro daugiau žalos, nei atneša naudos.

Originaliai publikuota IQ.