Vyriausybės šimtadienis graudžiai pavadintas šimtu nuolatinės krizės dienų. Oro balionai, tuščios ministrų
kėdės, visuomenei arba pačiai Vyriausybei netinkami ministrai ir jų karštligiškas keitimas, koalicijos
partnerių išdaigos, – galima tik užjausti: tokiomis aplinkybėmis judėti link ilgalaikių tikslų tampa beveik
neįmanoma.

Norom-nenorom situacija lyginama su Gintauto Palucko laiku. Nors paskutines savaites jį stipriai pakratė,
iki tol viskas atrodė stebėtinai stabiliau. Kiek įtampų šalyje G. Paluckas gebėjo valdyti arba „nesureikšminti“, pamatėme tik tuomet, kai tos įtampos išsprogo kaip iš greitpuodžio – po visą Lietuvos
virtuvę.

Nuolatinio force majeure sąlygomis nelengva susitelkti į tai, ką prieš tapdama premjere Inga Ruginienė
akcentavo labiausiai – darbo žmogų. Kaip padėti jam daugiau uždirbti, turėti užtikrintą darbo vietą ir
profesinio augimo perspektyvas? – Šie klausimai turėjo tapti valdžios veikimo ašimi. Juk vien tik
perskirstymu nepadarysi žmogaus nei sočiu, nei laimingu. Vien tik pašalpomis neįtrauksi jo į bendruomenę, neleisi atrasti prasmės, kurios širdies gelmėje ilgisi kiekvienas žmogus.

Meilė darbo žmogui verčia rūpintis ekonomikos augimu ir konkurencingumu – nes tik tai yra gerai
apmokamų darbo vietų ir tvariai augančių pajamų garantas. O jeigu reikėtų vieno KPI, kurį Vyriausybei
verta siekti, tai būtų našumas. Lietuvoje jis jau ne vienerius metus atsilieka nuo atlyginimų augimo. Tai
malonu šiandien, bet rytoj gali virsti sąskaita ir kirsti per konkurencingumą, kainas ir galiausiai – darbo
vietas. 

Štai kur mums reikia „valstybės, kuri veikia“. Ir kai ji iš tiesų veiks, tūkstančiai darbuotojų ir įmonių
atsidėkos nenuilstama energija, augimu, taigi ir valstybės biudžeto papildymu. 

Ką gi konkretaus šioje srityje nuveikė ši Vyriausybė? Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (SADM)
galima pagirti už bandymą sumažinti paskatas nedirbti ir „atostogauti“ visuomenės sąskaita. Siūlyta, jog
asmuo, savo noru išėjęs iš darbo, gautų nedarbo išmoką ne iš karto, o po mėnesio, jeigu jam nepavyksta vėl įsidarbinti. Nors galiausiai pasiūlymo atsisakyta, tai pavyzdys, kaip iš mažų sprendimų gali rastis
produktyvumą puoselėjanti aplinka. Norint konkurencingos ekonomikos, teks suprasti – kad darbo rinkos
motyvacijos lemia našumą ne mažiau nei investicijos. Stokodami investicijų, stiprinkime motyvacijas dirbti. 

Kitu pagirtinu ėjimu SADM pasiūlė liberalizuoti darbo sutartis virš 2 VDU uždirbantiems asmenims. Šis
judesys rodo blaivų supratimą, kaip ir kodėl Darbo kodeksas stabdo didelę vertę kuriančių darbo vietų
kūrimą. Ir jeigu kažko galima atsisakyti brangiai apmokamose darbo vietose, gal verta atsisakyti ir plačiau –kad motyvacijos ir pajamos augtų be Darbo kodekso pančių? 

Tačiau tame pačiame Darbo kodekso tobulinimo projekte užsimota liberalizuoti profsąjungų streikus –
prailginti įspėjamųjų streikų trukmę, nereikalauti vardinio balsavimo už streikus ir pan. Lydinčiuose
dokumentuose atvirai teigiama, kad Lietuvoje streikuojama per mažai, palyginus su tokiomis šalimis kaip
Prancūzija. Juodu ant balto siekiama leisti profsąjungoms labiau sutrikdyti įmonių veiklą (ir kas gi galėjo
paleisti į viešumą tokius antivalstybinius teiginius). 

Kokia likimo ironija – planavusi „labiau sutrikdyti įmonių veiklą“ Vyriausybė pati susidūrė su protestais –
tiesa, ne profsąjungų, o pilietinės visuomenės – ir jie stipriai sutrikdė jos veiklą. Skaudi, bet naudinga pamoka: kai tenka gesinti šimtą gaisrų vienu metu, mažėja noras pakurstyti jų kitiems. Ir netgi daugiau –
darbas nuolatinių trikdžių sąlygomis gali įkvėpti Vyriausybę imtis naujo drąsaus KPI – santarvė, palanki ir
konkurencinga aplinka veikti – kad laikantys ant savo pečių ekonomiką ramiai susitelktų į našumą,
investicijas ir augimą. Tad ir sunkiausi išbandymai išeina į gerą tiems, kurie myli žmones.

Originaliai publikuotas naujienų portale VZ.LT