Skaitmeninio euro idėja jau virsta tikrove, tačiau dar nėra aišku, kokią problemą juo tikimasi spręsti. Tarp jo poreikį pagrindžiančių argumentų įvardijamas ir finansinis saugumas, ir bankinių paslaugų prieinamumo gerinimas, geopolitinė nepriklausomybė. Tokia gausa verčia abejoti, ar nors vienas jų yra esminis. 

Ankstesniame straipsnyje aprašiau pačią Skaitmeninio euro teisinę iniciatyvą, jos detales. Šiame tekste išsamiau panagrinėsiu, kokias problemas tikimasi išspręsti sukūrus CBDC, o potencialias tokio siūlymo rizikas ir problematiką išsamiau aptarsiu kitame straipsnyje.

Pirmosios problemos paieškos – finansinė įtrauktis

Vienas dažniausiai įvardijamų privalumų, kurį euro zonos gyventojams suteiktų skaitmeninis euras – centrinio banko išleidžiama elektroninių pinigų (CBDC) forma – geresnė prieiga prie finansinių paslaugų. Ekonomikai vis labiau skaitmenizuojantis, auga poreikis naudotis elektroninėmis atsiskaitymo priemonėmis. Mažėjant grynųjų pinigų naudojimui, kurie šiuo metu yra vienintelė tiesiogiai ECB išleidžiama atsiskaitymo priemonė, esą būtina elektroninė fizinės valiutos alternatyva.

Tačiau tai kaip tik verčia abejoti centrinio banko išleidžiamos priemonės poreikiu. Bankinėmis paslaugomis nesinaudojančių europiečių skaičius pastaruoju metu sparčiai mažėja. 2017 m. viršijęs 8 proc., 2021 m. nukrito žemiau 4 proc. Tai rodo, kad privatūs rinkos dalyviai geba pasiūlyti vis patrauklesnes atsiskaitymų priemones.

Antra vertus, net ir besivystančiose ekonomikose, kuriose poreikis gerinti finansinių paslaugų prieinamumą iš tiesų gali būti pagrįstas, CBDC netampa patrauklia finansine priemonė. Štai 2021 m. buvo išleista Nigerijos skaitmeninė valiuta – eNaira. Tikėtasi, kad tai suteiks galimybę gyventojams pradėti naudotis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis. Nors daugelis šios šalies gyventojų neturi prieigos prie finansinių paslaugų, eNaira bent kartą pasinaudojo vos 0,5 proc. iš jų. Kitaip tariant, centrinio banko siūloma alternatyva netapo patrauklia net ir ten, kur tokios priemonės poreikis iš pirmo žvilgsnio yra didesnis nei Europoje.

Nemokamas naudojimas – labiausiai Europos Komisijos, kuriančios skaitmeninį eurą, akcentuojamas skaitmeninio euro privalumas. Tačiau galima abejoti, kad ir tai paskatins naudotis CBDC. Kolegų iš JAV „Cato Institute“ tyrimai rodo, kad pagrindinė priežastis, kodėl amerikiečiai nesinaudoja finansinėmis paslaugomis, neturi nieko bendro su kaina. Jie paprasčiausiai tuo nesuinteresuoti. Paklausus, kodėl, daugelis atsako siekiantys išsaugoti savo privatumą, arba apskritai nepasitikintys finansine sistema. Europiečių motyvacijos, žinoma, gali skirtis. Tačiau Europos Komisijos teisinis pasiūlymas numato, kad norint naudoti skaitmeninį eurą, sąskaitą vis tiek reikėtų atsidaryti per jau veikiantį finansinių paslaugų tarpininką. Taigi, dalyvauti finansų sistemoje. Todėl abejotina, kad šiuo metu bankine sistema nepasitikintys gyventojai labiau pasitikėtų ECB siūloma alternatyva.

Antrosios problemos paieškos – mokėjimų greitis

Skaitmeninio euro kūrėjus neramina mokėjimų sistemos euro zonoje fragmentacija. Iki euro sukūrimo kiekvienos šalies finansinės operacijos buvo paremtos atskiromis kiekvienoje šalyje veikiančiomis sistemomis. Dalis jų išliko ir trukdo bendrosios rinkos Europoje veikimui. Fizinės šalių sienos vis dar varžo skaitmenines mokėjimų priemones, o tai apsunkina elektroninių atsiskaitymų galimybes tiek parduotuvėse, tiek e-prekyboje. 

Vis tik, reikšmingi pokyčiai pastaraisiais metais įvyko ir be CBDC sukūrimo. Ne tik visos 27 Europos Sąjungos šalys, bet ir dar 9 valstybės yra prisijungusios prie 2016 m. įgyvendintos SEPA (Instant Credit Transfer) sistemos, kuri įgalino pervedimus eurais iš vienos sąskaitos į kitą per 10 sekundžių visose šiose šalyse. Tai rodo, kad bendradarbiaujant su privačiu sektoriumi jau dabar įmanoma žengti reikšmingus žingsnius kuriant itin greitą ir patogią tarptautinių atsiskaitymų sistemą.

Be to, Europoje reikšminga skaitmeninių mokėjimų pažanga įvyko ir dėl finansinių technologijų įmonių, kurios pasiūlė greitus ir patogius mokėjimų sprendimus už itin mažą kainą bei vartotojui itin patogią infrastruktūrą. Europiečiai gali naudotis mobiliosiomis programėlėmis su papildomomis funkcijomis: sudaryti ir sekti savo biudžetą, pasidalinti sąskaitą už suteiktas paslaugas, atlikti apmokėjimą nuskenavus QR kodą, gauti informaciją apie ką tik įvykusius mokėjimus. Šios priemonės, apie kurias prieš gerą dešimtmetį sunkiai galėjome pagalvoti, buvo sukurtos privačių rinkos dalyvių be jokio centralizuoto valdžios įsikišimo.

Tad euro zonos mokėjimų sistemos vienijimas vyksta be centrinio banko įsikišimo. Nėra aišku, kuo jo kuriama skaitmeninės valiuta procesus pagerintų arba kokią vertę sukurtų. Dalies privačių iniciatyvų vartotojai neišnaudoja ne dėl jų kainos, o dėl  papildomo finansinio, technologinio raštingumo poreikio ar motyvacijos trūkumo. Šiuo atžvilgiu CBDC nepasiūlo nieko reikšmingai patrauklesnio – vartotojams vis tiek reikėtų atsisiųsti programėlę, išmokti naudotis technologijomis. Todėl tokios centrinio banko priemonės sukūrimas paprasčiausiai dubliuotų jau veikiančias priemones, nepasiūlant jokio sprendimo elektroninėmis atsiskaitymo priemonėmis nesinaudojantiems vartotojams.

Trečiosios problemos paieškos – Europos nepriklausomybės stiprinimas

Trečioji problema, kurią žadama išspręsti sukuriant skaitmeninį eurą, susijusi su antrąja – tikimasi sumažinti priklausomybę nuo neeuropietiškų priemonių. Didžiąsias mokėjimų platformas, kaip „Visa“ ar „Mastercard“ atitinkančių europietiškų priemonių trūkumas kelia kai kurių Europos politikų nepasitenkinimą. Neeuropinės, tarptautinės kortelių schemos sudaro daugiau nei du trečdalius visų elektroninių mokėjimų euro zonoje. 13 iš 20 euro zonos šalių šiomis schemomis remiasi visiškai. O jų naudojimas ateityje veikiausiai tik augs. Nemažiau svarbu ir tai, kad iššūkį eurui, anot jų, meta ir kripto valiutos, taip pat kitų šalių kuriamos CBDC.

Vis tik, reikėtų ne piktintis kitų sėkme, o aiškintis, kas užkerta kelią tokioms mokėjimų platformoms kurtis ES ir konkuruoti. Jeigu dėl vietinio konkrečių šalių ar ES lygio reguliavimo – tuomet sprendimas yra ne valstybinio monopolininko – centrinio banko įsileidimas į finansų sektorių, o kaip tik perteklinių suvaržymų finansinėms inovacijoms atsisakymas. Antra vertus, jeigu vartotojams tokios europietiškos sistemos nereikia, nes juos tenkina dabartinės amerikietiškos alternatyvos – jiems nereikės ir CBDC.

Taigi, pagrindinės įvardijamos CBDC įgyvendinimo naudos, tokios kaip finansinės įtraukties didinimas, elektroninių mokėjimų patogumas ir greitis, jau yra sprendžiamos komercinių rinkos dalyvių iniciatyva. Kokybiškos teisėkūros principai reikalauja, kad valstybės institucijų intervencijos būtų imamasi tik tuo atveju, kai problema negali būti išsprendžiama privačia iniciatyva. Panašu, kad skaitmeninio euro projekto atveju tai praleidžiama pro ausis.