Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimas prie visų (išskyrus lietuvių kalbos) valstybinių brandos egzaminų rezultatų pridėti po 10 balų yra tik vienas „socialinio teisingumo“ filosofijos atspindys. Ji dažnai grindžiama prielaida, kad teisinga visuomenė yra tokia, kurioje visi turi vienodą ar bent jau „patenkinamą“ startinę padėtį, nepriklausomai nuo asmeninių pastangų ar pasirinkimų. Šis  iš pažiūros smulkus „administracinis“ egzaminų rezultatų pakeitimas yra puiki iliustracija, kodėl praktiškai nekvestionuojamas ekonominės politikos siekis niekada neveda prie tikrojo teisingumo. 

Socialinio teisingumo doktrina Vakaruose išpopuliarėjo XX a. viduryje. Tam didžiausią įtaką padarė amerikiečio filosofo Johno Rawlso darbai, ypač 1971 m. išleista „Teisingumo teorija“ (A Theory of Justice). Nors neatmetė laisvės svarbos, jis pabrėžė, kad tikrai teisingai visuomenei svarbus ir antras komponentas – užtikrinti, kad socialinė nelygybė pirmiausia teiktų naudą prasčiausioje padėtyje esantiems.

Šiais laikais idėja, kad valstybė turi aktyviai mažinti ekonomines ir socialines nelygybes, praktiškai nebekvestionuojama. Politikoje ši mintis pasireiškia per įvairias priemones – nuo progresinių mokesčių iki kvotų, subsidijų. Vienas aiškiausių pavyzdžių – universalių bazinių pajamų idėja, kuri remiasi tuo pačiu principu: nepriklausomai nuo pastangų, kiekvienam užtikrinti bent jau minimalius „bazinius“ poreikius atitinkančias pajamas. Nėra vertinama, ar jas gaunančiam iš tiesų jų reikia, kuo šios pajamos finansuojamos ir pan. 

Apskritai, mąstymas, kad išsprendus minimalius poreikius – problemos nebelieka – klaidingas. Būtent pasiekimas, nepatenkintas poreikis yra motyvacija veikti, stengtis, rasti išeitį. Tokios situacijos mus lydi kiekvieną dieną, o valstybiniai brandos egzaminai nėra išimtis. Manymas, kad poreikiai gali būti patenkinami be pastangų, reiškia asmeninės atsakomybės panaikinimą.

Galima ginčytis, ar tikrai šio sprendimo priėmėjai mąstė ideologiškai. Vis tik, pačios filosofijos ištakos tos pačios – būti geriems ir padėti tiems, kurie yra „pažeidžiamiausi“. Būtent tai iliustruoja ir ministrės paaiškinimai, kad nepaisant to, jog mokinių rezultatai visumoje yra geresni nei anksčiau, nustatyta 35 taškų kartelė yra „per aukšta“ daliai mokinių. 

„Socialinis teisingumas“ grindžiamas sąžiningumo principu. Tačiau dažniausiai nutinka priešingai. Orientuojantis į pasekmes, o ne į konkrečias situacijas, nustatomos ne visiems galiojančios taisyklės, o arbitrarūs pageidaujami rezultatai.

Vieni centriniai planuotojai nusprendžia, koks procentas moksleivių gali neišlaikyti egzaminų. Kiti, kokia pajamų nelygybė dar toleruotina, o kokia jau nebe. Bet koks nukrypimas nuo iš anksto sumanyto siektino rezultato traktuojamas, kaip neteisingumas. Ne todėl, kad kažkas sukčiavo, apgaudinėjo, ar atėmė iš kitų, o todėl, kad pageidaujamas centrinio planavimo rezultatas nesutampa su realybe.

Taip ir šiuo atveju. Valdžia sureagavo ne tada, kai egzaminų užduotys pasirodė netinkamai parengtos. Ne tada, kai mokymo kokybė buvo akivaizdžiai per prasta, o tada, kai pasimatė „nepageidaujamas“ rezultatas. Kai egzaminų rezultatai koreguojami ne pagal žinių lygį, o pagal mokinių socialinę padėtį ar bendrą statistiką, vertinimas praranda ryšį su realiu pasirengimu ir tampa politinių sprendimų įrankiu. Egzaminai praranda prasmę, nes tai nebėra objektyvus matas.

Tokie sprendimai kenkia visiems. Tie, kuriems galbūt trūko vos kelių taškų – mokomi, kad svarbiau laukti malonės iš viršaus, nei pačiam daugiau dirbti ar bandyti ištaisyti savo rezultatą. Tiems, kurie nepaisant visų kilusių iššūkių pasiekė tikslą, galiausiai pasakyta – kad jie to nenusipelnė, nes buvo geresnėje padėtyje. Taip abiturientai praranda tai, ką iš tiesų užsidirbo.

Galiausiai, visiška parodija tampa bandymai taisyti pačios „socialinio teisingumo“ politikos sukeltą neteisingumą. Kai kompensuojama vieniems, vėliau tenka kompensuoti tiems, kurie „nukentėjo“ dėl pačios neteisingos kompensacijos. 

Kaip ir ekonomikoje – kai vieną sektorių subsidijuoji, po to turi padėti kitam, nukentėjusiam nuo iškraipytos konkurencijos. Galiausiai atsiranda visa „kompensacinių“ išlygų sistema, kuri ne tik neturi vidinės logikos, bet ir panaikina motyvaciją apskritai stengtis.

Todėl tai ne tik egzaminų balų klausimas – tai klausimas, ar mūsų visuomenėje dar egzistuoja aiškus atlygis už pastangas. Šiandien – papildomi balai valstybiniuose brandos egzaminuose, rytoj – korekcijos priimant į universitetus pagal regionus, lytį ar rasę, vėliau – darbo rinkos „nelygybių“ taisymas, kvotos, atlyginimų suvienodinimas. Taip nebeliks nieko, dėl ko išvis verta stengtis.

Originaliai publikuota IQ.