Kiekvienam žmogui pažįstama stoka ypatingą reikšmę įgauna Europos kultūroje, giliai paženklintoje krikščionybės. Nuo to, kaip mes šį reiškinį suvokiame, priklauso mūsų mėginimai atsiliepti į jį. Krikščioniui stoka reiškia kur kas daugiau nei vien tik nepriteklių.

PARSISIŲSKITE PRANEŠIMŲ SANTRAUKAS IR VERTIMUS

Jau Pradžios knygoje matome, kad Dievas palaipsniui kuria tai, ko dar nebuvo. Tai, ko dar nėra, atveria galimybę sukurti kažką nauja. Sukūręs žmogų Dievas pakviečia jį tęsti savo darbą ir pripildyti žemę – užpildyti stoką, paliktą kaip galimybę laisvai kurti. Stoka tampa palaiminta erdve, atveriančia galimybę buvimui, gyvenimui, kūrybai, bet visų pirma – santykiui su Kūrėju. Kartu ta pati Pradžios knyga parodo, kaip klaidingas stokos supratimas tampa žmogui didžiuliu pavojumi. Argi pirmųjų žmonių patiriama pagunda nėra aklas susitelkimas į stoką, į vieno vaisiaus trūkumą, ir žmogus slapčia nori jį pasisavinti nepaisydamas valios To, kuris jam padovanojo visą pasaulį? Būtent taip suvokiama stoka sudarko kūrybingą žemės užvaldymą, kuriam esame Dievo pašaukti, ir tampa smurto, nukreipto į savo poreikių tenkinimą, priežastimi.

Į tokį egzistencinį ir konceptualų stokos nesupratimą pilną atsaką suteikia Evangelija. Įsikūnijimo slėpinys yra Dievo įžengimas į stoką, kurią patiria kiekvienas žmogus. Jėzus „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino“ (Fil 2, 7–8). Visas Jėzaus gyvenimas yra paženklintas stoka. Dievo Sūnus ne tik tampa žmogumi, bet tampa neturto žmogumi. Jis patiria stoką taip, kaip ją patiria vargingiausiai gyvenantys, kenčiantys, atmesti žmonės. Tačiau kartu Jis kviečia atsiliepti į ją tikėjimu ir meile. Šią tiesą puikiai išreiškia popiežius Pranciškus savo apaštaliniame paraginime Evangelii Gaudium, § 197:

Dievas savo širdyje taip teikia pirmenybę vargšams, kad pats „tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9). Vargdienių paženklintas visas mūsų atpirkimo kelias. Tas išganymas pasiekė mus per nuolankios mergaitės nedideliame mieste, esančiame didžiulės imperijos pakraštyje, ištartą „taip“. Išganytojas gimė prakartėlėje, tarp galvijų, kaip nutinka neturtėlių vaikams; buvo paaukotas šventykloje duodant du balandžiukus – auką tų, kurie neišgali paaukoti avinėlio (plg. Lk 2, 24; Kun 5, 7); užaugo paprastų darbininkų namuose 2 ir savo rankomis užsidirbdavo sau duonos. Jam pradėjus skelbti Karalystę, paskui jį sekė beturčių būriai, paliudijantys jo paties žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes ji patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Slegiamiems kančios ir skurdo jis skelbė, kad jie yra pačioje Dievo širdyje: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo Karalystė“ (Lk 6, 20), ir save su jais tapatino: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote“, mokydamas, kad gailestingumas jiems yra raktas į dangų (plg. Mt 25, 35 ir t.).

Stokos paradoksas, kuris krikščioniui nustoja buvęs prakeiksmu, bet tampa palaiminimu, yra labiausiai provokuojanti Evangelijos žinia. Patiriama stoka tikinčiam žmogui atveria erdvę, kurioje jis ypatingu būdu gali patirti Dievo veikimą, tampa proga liudyti gailestingumą, tampa šansu įgyvendinti pirminį pašaukimą – juk Dievas mus pašaukė perkeisti pasaulį ir tokiu būdu pakvietė dalyvauti ne tik Jo kuriančioje, bet ir išganančioje misijoje.

Nuolatinė konfrontacija su stoka yra taip pat dvasinio, kartu ir kunigiško pašaukimo dalis. Ne veltui apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams rašo:

[…] Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą (1, 27–29).

Seminaristų formacija neišvengiamai yra nukreipta į akistatą su stoka. Kunigas ne tik privalo išmokti gyventi su įvairiose plotmėse patiriama stoka, bet ir tam, kad realizuotų savo pašaukimą, jis privalo ją priimti kaip galimybę kūrybingai žengti Šventosios Dvasios nubrėžtais keliais, atsiliepti į kitų poreikius ir juos drąsinti.

 Konferencijos Stokos samprata ir dvasinis augimas krikščioniškoje Vakarų Europos kultūrinėje tradicijoje organizatoriai viliasi, kad žvilgsnis į stokos fenomeną iš teologijos, filosofijos, humanitarinių, ekonomikos mokslų perspektyvos padės mums ne vien suvokti, jog stoka tai ne vien trūkumas, bet visų pirma didžiulė galimybė, bet ir pakvies šia žinia dalytis.