Ekspertizėje nagrinėjami Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 11 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 9, 10 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymo projektai. Šiais įstatymo projektais siūloma uždrausti priemokas už papildomas paslaugas, susijusias su valstybės laiduojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, kai šios paslaugos kompensuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis. Šiais siūlymais siekiama didinti sveikatos paslaugų prieinamumą ir kokybę.

PARSISIŲSKITE EKSPERTIZĘ

Ekonominiais ir teisiniais principais paremta analizė rodo, kad įstatymų projektų pakeitimais siūlomos priemonės nepadės pasiekti tikslo, taip pat neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintų tikslingumo, proporcingumo, efektyvumo ir kitų teisėkūros principų. Projektų aiškinamajame rašte pateikti argumentai remiasi nepagrįstomis prielaidomis ir teisinėmis interpretacijomis.

Galimybė sumokėti už papildomas brangesnes sveikatos paslaugas leidžia to norintiems ir tai galintiems padaryti žmonėms geriau patenkinti savo individualius poreikius. Priemokos užtikrina ne tik pacientų kaip vartotojų teises ir pasirinkimo galimybę, bet ir įgyvendina valstybės priedermę remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

SVEIKATOS APSAUGOS SISTEMA SAVO ESME YRA ŪKINĖ VEIKLA

Valstybės pareiga yra užtikrinti būtinąsias, medicininėmis indikacijomis pagrįstas sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetas yra ribotas, dėl to valstybės garantuojamos bazinės sveikatos paslaugos turi būti aiškiai apibrėžtos ir efektyviai paskirstytos. Tai užtikrintų maksimalią viešąją naudą mokesčių mokėtojams. Priemokos leidžia norintiems ir galintiems primokėti pacientams gauti valstybės finansines galimybes viršijančias sveikatos paslaugas, nesumažinant bazinių paslaugų prieinamumo visiems kitiems gyventojams. Taip valstybė išlaiko atsakomybę už būtinąją nemokamą pagalbą, bet suteikia laisvę pacientams spręsti dėl papildomų, neprivalomų, arba vadinamųjų „nice-to-have“ paslaugų.

Išteklių ribotumas sveikatos sistemoje pasireiškia ribotu gydytojų, medicininės technikos ir vaistų dozių kiekiu bei prieinamumu. Ribotas yra ir gydytojų laikas bei PSDF biudžeto lėšos. Tuo tarpu medicinos paslaugų paklausa yra beveik neribota – net ir sveiki žmonės norėtų pasidaryti daugybę tyrimų, jei šie būtų nemokami, bei apsilankyti pas įvairių specialybių gydytojus, ieškant galimų ligų užuomazgų ar tiesiog galimybės tapti dar sveikesniems. Dėl šios išteklių ribotumo ir neribotų norų priešpriešos sveikatos apsaugos sistema ekonomine prasme yra ūkinė veikla, kuria siekiama ribotus išteklius paskirstyti efektyviai – taip, kad jie geriausiai patenkintų visuomenės poreikius.

Įstatymų projektų rengėjai projekto aiškinamajame rašte teigia, jog paslaugos, kompensuojamos Ligonių kasų lėšomis, nėra ūkinė veikla, todėl priemokos už šias paslaugas turėtų būti uždraustos. Konkurencijos Tarybos sprendimas, kuriuo remiasi projektų rengėjai,
iš tiesų sako, jog konkurencijos įstatymo prasme šios paslaugos nėra traktuotinos kaip
ūkinė veikla:

„Paslaugos, kurias galima laikyti „ekonomine veikla“ (ūkine veikla), yra paslaugos, paprastai teikiamos už užmokestį. Pagrindinė užmokesčio ypatybė yra ta, kad jis yra ekonominis atlygis už suteiktą paslaugą. ESTT (Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) savo praktikoje yra įtvirtinęs vertinimą, kad veiklos, kurios pasižymi socialinio tikslo siekimu (įvertinant ir kitas aplinkybes), priskirtinos neūkinei veiklai.“

„Konkurencijos tarybos vertinimu, nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), yra neūkinė veikla, kuriai netaikomi Konkurencijos įstatymo reikalavimai (Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme)“.

Konkurencijos tarybos sprendimas nusako, jog PSDF finansuojamos paslaugos nėra laikomos ūkine veikla Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme. Šis straipsnis reguliuoja Viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.

Vadinasi, sveikatos apsaugos nelaikymas ūkine veikla, kaip šis terminas apibrėžtas siekiant įstatymo tikslo, galioja tik Konkurencijos įstatymo kontekste. Tačiau sveikatos apsaugos sistemos, kaip ekonominės-ūkinės veiklos, siekiančios efektyviai paskirstyti ribotus išteklius, esmės Konkurencijos tarybos sprendimas nepaneigia ir negali paneigti. Papildomas ar geresnes paslaugas, teikiamas už priemoką, dera ir tikslinga traktuoti kaip ūkinę veiklą net ir naudojant konkurencijos įstatymo apibrėžimą, kadangi tokios paslaugos yra teikiamos už užmokestį (ekonominį atlygį). Tai įrodo ir faktas, jog priemokos už medicinos paslaugas egzistuoja ir kitose ES šalyse, kuriose galioja iš esmės identiška konkurencijos teisė. Galiausiai, sveikatos apsaugos sistema laikoma ūkine veikla ir Konstitucinėje doktrinoje. Dėl to, argumentacija, jog teisinis reguliavimas suponuoja priemokų sveikatos sistemoje uždraudimą, yra nepagrįsta.

PRIEMOKOS LEIDŽIA GERIAU ATLIEPTI INDIVIDUALIUS PACIENTŲ POREIKIUS

Valstybė pagal finansines galimybes garantuoja būtinąsias sveikatos paslaugas, kaip ją įpareigoja LR Konstitucija. Tačiau virš šio, bazinio lygio, kiekvieno žmogaus individualūs lūkesčiai ir finansinės galimybės skiriasi – valstybė centralizuotai negali tinkamai nustatyti ir patenkinti kiekvieno individo poreikių. Kiekvienam žmogui užtikrinti prieigą prie pačių naujausių patentuotų technologijų, eksperimentinio gydymo ir vienvienčių palatų yra ne tik neįmanoma, bet ir neracionalu iš efektyvaus mokesčių mokėtojų pinigų valdymo perspektyvos.

Įstatymų projektų rengėjai teigia, kad „medicinos technologijų rūšiavimas į standartines (prastesnės kokybės) ir brangiau kainuojančias (šiuolaikines, efektyvesnes, pažangesnes ir pan.), kurios gaunamos tik pacientui papildomai sumokėjus, neišvengiamai sukelia neteisingumo ir diskriminavimo jausmą, nes konkrečiam pacientui teikiamos paslaugos priklauso nuo to, ar jis finansiškai pajėgus primokėti už paslaugas, kurių gavimą jam laiduoja valstybė.“ Visgi, šis teiginys ignoruoja faktą, jog valstybė, disponuodama ribotais ištekliais, negali kiekvienam pacientui sudaryti prieigos prie pačių naujausių technologijų ir geriausių gydymo sąlygų. Taip pat, uždraudimas primokėti už papildomas paslaugas prieigos prie pačių naujausių technologijų niekaip nesudaro.

Uždraudus priemokas tokių inovatyvių aparatų prieinamumas sumažės, tačiau nuo to standartinių aparatų prieinamumas niekaip nepadidės – priešingai, pacientai, kurie būtų pasinaudoję paslauga privačioje klinikoje su priemoka, ilgins eilę valstybinėje klinikoje.

Kai pacientai primoka už valstybės finansines galimybes viršijančias ar komforto paslaugas iš asmeninių lėšų, valstybė gali sutelkti lėšas įgyvendinti esminę savo funkciją – finansuoti būtinąsias, medicininėmis indikacijomis pagrįstas paslaugas.

PRIEMOKOS VEIKIA KAIP KAINŲ SIGNALAS, SUTEIKIANTIS VERTINGĄ INFORMACIJĄ APIE PACIENTŲ POREIKIUS

Ligonių kasų nustatyti įkainiai yra bandymo centralizuotai nustatyti kainas apraiška. Nors valdant valstybinį sveikatos draudimą šis instrumentas būtinas, teisingai nustatyti kainą atsižvelgiant į individualius kiekvieno žmogaus poreikius, besikeičiančias technologijas ir realias paslaugų teikimo sąnaudas yra praktiškai neįmanoma. Priemokos leidžia sušvelninti skirtumą tarp nustatyto įkainio ir realios paslaugos kainos bei užtikrinti paslaugų, kuriems nustatyti per maži įkainiai, prieinamumą. Būtent ligonių kasų nustatyti netinkami paslaugų įkainiai, o ne privataus sektoriaus veikla lemia, jog kai kurios išskirtinai viešojo sektoriaus įstaigų teikiamos paslaugos (skubi pagalba, visą parą teikiamos paslaugos) gali tapti nuostolingos.

Leidimas pacientams nuspręsti už kokias papildomas, valstybės finansines galimybes viršijančias paslaugas jie nori primokėti veikia kaip kainos signalas, parodantis kokios paslaugos pacientams yra svarbios. Analogiškai, jei kokia nors papildoma už priemoką siūloma paslauga yra nepaklausi, klinikos neturėtų jokio ekonominio intereso siūlyti šią paslaugą. Taip priemokos leidžia sveikatos sistemai geriau prisitaikyti prie pacientų poreikių ir suteikia vertingą informaciją Ligonių kasoms apie jų nustatytų paslaugų įkainių pagrįstumą:

1. Jei egzistuoja tam tikra paslauga, už kurią pacientai noriai ir nuosekliai moka priemokas, tai gali rodyti per žemą nustatytą paslaugos įkainį ir į paslaugą įtrauktų apmokamų komponenčių apimtį – augant PSDF biudžetui, būtų galima plėsti į paslaugą įtrauktų komponenčių apimtį ir didinti jos įkainį.

2. Jei klinikoms siūlant tam tikras paslaugas su priemokomis jos nepaklausios, tai rodo, jog nustatytas paslaugos įkainis yra tinkamas, ir plėsti į paslaugą įtraukiamų komponenčių skaičiaus nėra būtina.

Priemokos, veikiančios kaip kainos signalas, turi ir kitą netiesioginį poveikį pacientams. Konkurencija dėl pacientų, sutinkančių primokėti už papildomas paslaugas, skatina klinikas siūlyti geresnę paslaugų kokybę ir patrauklesnę kainą nei jų konkurentai. Investicijos į personalo kompetencijas, įrangą ir komfortą gali gerinti ir išskirtinai valstybės kompensuojamomis bazinėmis paslaugomis besinaudojančių pacientų patirtį:

1. Investicijos į gydytojų ir kito personalo įgūdžius pasitarnauja ir šiems teikiant išskirtinai bazines, ligonių kasų kompensuojamas paslaugas;

2. Inovatyvi įranga, įsigyta naudojant privatų kapitalą, pirmiausia skirta pacientams, norintiems ja pasinaudoti už priemokas, gali būti naudojama teikiant nemokamas bazines paslaugas, jei Ligonių kasos tinkamai koreguoja įkainį, kad paslauga netaptų nuostolinga, arba, jei su priemoka paslauga besinaudojančių pacientų skaičius nėra pakankamas įsigijimo sąnaudoms padengti;

3. Inovatyvios sveikatos paslaugų teikimo praktikos, kurios pasiteisina pirmiausia jas teikiant primokėti sutinkantiems pacientams, pavyzdžiui, telemedicina, ilgainiui pasklinda ir į viešąjį sektorių bei tampa bazinio paslaugų krepšelio dalimi. Kitas pavyzdys, naudojamas diskusijose apie privačią mediciną – įgyvendinus naują šeimos medicinos modelį ir paplitus privačioms pirmojo lygio klinikoms, šios į sveikatos apsaugos sistemą įnešė vakarietiškus bendravimo su klientais standartus, kurie ilgainiui išplito ir į viešąsias įstaigas.

Dėl šių priežasčių priemokų egzistavimas suteikia vertingą informaciją apie pacientų poreikius ir leidžia geriau juos atliepti koreguojant bazinius paslaugų įkainius. Be to, už priemokas teikiamos paslaugos gali mažinti ir bazinių paslaugų eiles bei gerinti jų teikimo standartus.

VALSTYBĖ TURĖTŲ PARENGTI AIŠKIĄ, SKAIDRIAI VEIKTI LEIDŽIANČIĄ TEISINĘ BAZĘ IR SUDARYTI SĄLYGAS VEIKTI PRIVAČIAI MEDICINAI    

Konstitucinio Teismo doktrinoje įvardyta, jog privati medicina – integrali sveikatos sistemos dalis, o valstybė, reguliuodama sveikatos apsaugos sektorių, turi gerbti privačią nuosavybę, asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą:

„Pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas, reguliuodamas šio draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros įstaigoms, privalo atsižvelgti į Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies siste mines sąsajas su Konstitucijos IV skirsnį „Tautos ūkis ir darbas“ pradedančiu 46 straipsniu, kuriame yra įtvirtinti konstituciniai tautos ūkio pagrindai. Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą yra viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, privalo derinti asmens ir visuomenės interesus, nepaneigti sąžiningos konkurencijos, kitų Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas).“

Tam, kad visuomenei naudingai privačiai ūkinei veiklai būtų sudarytos tinkamos sąlygos, turėtų būti suformuota aiški teisinė bazė, sudaranti sąlygas skaidriai veiklai. Dėl to, apmokėjimo už sveikatos paslaugas reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, suprantamas, aiškus ir nedviprasmiškas. Tiek pacientams, tiek medicinos paslaugų teikėjams turi būti aišku, už kokias paslaugas apmoka ligonių kasos, ir už kokias paslaugas teisėtai leidžiama imti priemokas. Įstatymų leidėjo pareiga aiškiai apibrėžti PSD lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtį yra įvardyta ir Konstitucinio Teismo doktrinoje:

„Pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, įstatymų leidėjas turi aiškiai apibrėžti šio draudimo lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtį. Tai gali būti padaryta nurodant paslaugas, teikiamas apdraustiesiems už šio draudimo lėšas, arba, priešingai, tas, kurių teikimo išlaidos iš draudimo lėšų nėra apmokamos ir už kurias turi būti sumokama iš privačių šaltinių, o jeigu tiksliai nurodyti neįmanoma, turi būti nustatyti pakankamai aiškūs kriterijai, pagal kuriuos būtų galima spręsti konkrečiu atveju.“

Paslaugų aprašymai, kompensuojami įkainiai, medicininės indikacijos detalizuojami ir didele dalimi privačiu draudimu grįstoje Jungtinių Amerikos Valstijų sveikatos sistemoje, klientų draudimų polisuose. Konkretūs teikiamų paslaugų sąrašai ir aprašymai naudojami ir Europos šalių sveikatos sistemose:

1. Šveicarijoje egzistuoja apie 60 privačių sveikatos draudimo tiekėjų. Jie privalo kompensuoti valstybės nustatytą bazinį sveikatos paslaugų krepšelį, į kurį įtraukiami būtinieji ir medicininėmis indikacijomis grįsti gydymo būdai. Papildomos, į valstybės nustatytą krepšelį neįtrauktos paslaugos (komfortas, medicininė įranga ir kt.), apmokamos paties paciento, kuris taip pat turi galimybę įsigyti papildomą sveikatos draudimą, kompensuojantį papildomų paslaugų kainą.

2. Vokietijoje valstybine sveikatos draudimo sistema naudojasi didžioji dalis šalies gyventojų. Federalinės valdžios valdoma įstaiga nustato detalų sąrašą kompensuojamų medicinos paslaugų. Papildomos, į sąrašą neįtrauktos paslaugos teikiamos su paciento priemoka, prieš tai raštu informavus pacientą. Pacientams leidžiama primokėti už papildomas komforto paslaugas (pavyzdžiui,  vienvietes palatas) ir geresnes paslaugas (pavyzdžiui, vyriausiojo gydytojo konsultacija). Šios paslaugos teikiamos pacientui suteikus informaciją apie paslaugų kainodarą ir gavus jo sutikimą.

Vadinasi, tam, kad būtų nustatytas aiškus teisinis reguliavimas, būtina aiškiai įvardinti, kokios paslaugos patenka į bazinį VLK apmokamą krepšelį, ir už kokias papildomas ar pagerintas paslaugas galima imti priemokas. Nustatydama tokį teisinį reguliavimą valstybė įgyvendintų priedermę remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą sveikatos apsaugos sistemoje.

Analogišką nuomonę savo išvadoje pateikė ir Seimo Teisės departamentas:

„Manytina, kad projekto aiškinamajame rašte nurodyto tikslo […] įmanoma pasiekti ne nustatant tokį neproporcingą ir absoliutų draudimą dėl paciento galimybės savarankiškai pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigą, pačiam prisidedant prie jo pasirinktų brangesnių asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo, o aiškiau įstatymiškai reglamentuojant visas galimų pacientų priemokų už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių bazinė kaina apmokama privalomojo sveikatos draudimo lėšomis, mokėjimo sąlygas, dydžius ir tvarką, o taip pat ir papildomų ar brangesnių paslaugų skyrimo sąlygas, tvarką ir paslaugų apimtį“.

Sudarius aiškią ir konkrečią teisinę bazę, klinikos galėtų dėmesį sutelkti į teikiamų paslaugų gerinimą ir teikimą, išvengdamos nepagrįstų kaltinimų neskaidrumu ir piktnaudžiavimu.

PRIEMOKOS NEPAAIŠKINA DARBO UŽMOKESČIO SKIRTUMO TARP PRIVATAUS IR VIEŠOJO SEKTORIŲ

Įstatymų projektų rengėjų parengtame aiškinamajame rašte teigiama, kad „prisimokėjimu sukuriama finansinė nauda sudaro prielaidas persivilioti gydytojus iš kitų įstaigų. Tokia situacija būtent ir lemia tai, kad valstybinėms ir savivaldybių įstaigoms negalint prisivilioti specialistų į savo įstaigas (trūkstant specialistų), nemokamų (PSDF lėšomis finansuojamų) paslaugų laukimo eilės auga”.

Remiantis aiškinamajame rašte pateikta informacija, įstaigų gautų priemokų santykio su bendromis pajamomis vidurkis – 2 proc., o atlyginimai privačiame sektoriuje didesni nei viešajame 24 proc. Net pusėje sveikatos įstaigų pajamos iš priemokų yra nereikšmingos ir sudaro mažiau nei  0,1 proc. visų pajamų. Tad priemokų egzistavimas didesnio atlygio privačiame sektoriuje nepaaiškina. Skirtumą gali lemti netinkamai apskaičiuojami įkainiai už išskirtinai viešųjų įstaigų teikiamas paslaugas bei mažiau efektyvus išteklių valdymas.

Egzistuoja tik 17 privačių įstaigų (iš 265), kuriose priemokos sudaro daugiau nei 12 proc. jų pajamų. Remiantis proporcingumo principu, derėtų pirmiausia išanalizuoti išskirtinius, iš bendro konteksto išsiskiriančius atvejus, o tik vėliau diskutuoti apie galimus sprendimus.

Be to, paslaugų pasiskirstymas tarp privačių ir viešųjų įstaigų negali lemti eilių didėjimo ar mažėjimo, nes pasirašydamos sutartis su gydymo įstaigomis, Ligonių kasos nustato ne tik paslaugų įkainius, bet ir kompensuojamų paslaugų skaičių. Jei gydytojas specialistas pereina iš viešosios įstaigos į privačią, bendras suteiktų paslaugų skaičius nesumažėja, jos tiesiog teikiamos kitoje įstaigoje.

PACIENTAMS TURI BŪTI SUDARYTA GALIMYBĖ LAISVA VALIA PRISIMOKĖTI UŽ GERESNĘ PASLAUGĄ

Įstatymų projektų rengėjų nuomone, ligonių kasa jau dabar apmoka už pacientui pagal jo sveikatos būklę reikalingas (jam būtinas) paslaugas. Visgi, valstybė laiduoja bazines (būtinas) sveikatos paslaugas, atsižvelgdama į turimus finansinius išteklius. Tai nereiškia, jog pacientui turėtų būti draudžiama laisva valia primokėti už geresnę ar papildomą paslaugą, arba tokią paslaugą, kuri, gydytojo nuomone, atitinka paciento medicinines indikacijas, tačiau nėra įtraukta į Ministro įsakymu patvirtintą kompensuojamų paslaugų sąrašą. Tuo tarpu, įstatymų projektuose siūlomi pakeitimai leistų naudotis PSD fondo lėšomis tik tuo atveju, jei pacientas pasirinktų naudotis išskirtinai Ministro įsakymų nustatyta paslaugų apimtimi. Toks ribojimas gali turėti neigiamos įtakos žmogaus sveikata.

Galimybė pagal išgales prisidėti prie savo sveikatos priežiūros įtvirtinta ir Konstitucinio Teismo doktrinoje:

„Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą; pripažinti abipusę asmens ir visuomenės atsakomybę yra svarbu užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti. Asmens sveikatos priežiūros finansavimo teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos paskatos kiekvienam asmeniui rūpintis savo sveikata, prisiimti pareigą pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, atsakingai ir racionaliai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tai, kad už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas turi būti atsiskaitoma iš privačių finansavimo šaltinių, kaip antai iš savanoriškojo sveikatos draudimo fondų lėšų, tiesioginiais pačių asmenų mokėjimais ir kt.“

Vadinasi, pacientai turi turėti teisę savanoriškai primokėti už didesnį komfortą ir pažangesnę techniką. Priemokos veikia kaip ekonominis išteklių paskirstymo signalas, parodantis, kad klientai (pacientai) vertina tam tikrą „geresnę“ paslaugą, kad sutinka už ją mokėti. Jei pacientai nesutiktų rinktis paslaugų su priemokomis, šis reiškinys išnyktų savaime.

Medicinos paslaugų kainodara ir pacientų informavimas galėtų tapti skaidresnis, jei pacientams būtų pateikta informacija, kokios bazinės paslaugos yra finansuojamos ligonių kasų lėšomis, ir už kokius pagerinimus yra mokama priemoka. Sudarius galimybę pacientams aiškiai matyti ligonių kasų apmokamas paslaugas ir už priemoką gaunamas paslaugas, priemokų dydžius ribotų konkurencija rinkoje – pacientai galėtų palyginti, kurioje klinikoje konkretus pagerinimas kainuoja mažiau, ir kreiptis būtent į tą įstaigą. Taip pat, siekiant, jog pacientai skaidriai matytų vykstančius pinigų srautus, ir būtų užkirsti galimo piktnaudžiavimo kainodara atvejai, ją būtų galima pervesti tiesiai pacientui. Panaši praktika taikoma Prancūzijoje.

REKOMENDACIJOS

Įstatymo projektų rengėjų siūloma priemonė – visiškas priemokų už ligonių kasų apmokamas paslaugas uždraudimas – yra grindžiamas klaidingomis antropologinėmis, ekonominėmis bei teisinėmis prielaidomis. Dėl ontologinės išteklių ribotumo ir neribotų žmonių poreikių įtampos sveikatos apsaugos sistema savo esme yra ūkinė veikla, kuria siekiama ribotus išteklius – gydytojų laiką, tyrimus, vaistų dozes – paskirstyti taip, kad jie geriausiai patenkintų visuomenės poreikius. Priemokų egzistavimas ketvirtadaliu didesnių gydytojų atlyginimų nepaaiškina, nes daugiau nei pusėje privačių įstaigų priemokos sudaro mažiau nei 0,1 proc. jų pajamų. Valstybė negali kiekvienam žmogui užtikrinti prieigos prie visų pačių naujausių patentuotų technologijų, erdvių vienvienčių palatų bei ilgiausią patirtį sukaupusių gydytojų – tai yra ne tik neįmanoma, bet ir neracionalu iš efektyvaus mokesčių mokėtojų pinigų valdymo perspektyvos.

Priemokos už papildomas sveikatos paslaugas papildo šią sistemą, leisdamos to norintiems ir galintiems žmonėms geriau patenkinti dalyvauti sprendimuose dėl savo gydymo ir pagal išgales finansiškai prie jo prisidėti. Dėl to, priemokos suteikia vertingą informaciją apie pacientų lūkesčius, nuima krūvį nuo nemokamas paslaugas teikiančių įstaigų ir įneša konkurencijos skatinamus geresnius klientų aptarnavimo ir kokybės standartus. Priemokos užtikrina ne tik pacientų, kaip vartotojų, teises ir pasirinkimo galimybę, bet ir įgyvendina valstybės priedermę remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

PARSISIŲSKITE EKSPERTIZĘ