Lietuvoje vis garsiau kalbama apie dramatiškai mažėjantį gimstamumą. Prasidėjo savotiškos idėjų varžybos: kas pasiūlys veiksmingesnes priemones, kurios paskatintų šeimas auginti daugiau vaikų. Siūlomos gausios finansinės paskatos, lengvatos ir kompensacijos. Anksčiau ar vėliau į paviršių iškils ir radikalesnės idėjos – pinigais įvertinti ir apmokėti įvairius namų ūkio darbus, vaikų priežiūrą, o galiausiai ir patį vaikų „gamybos“ procesą. 

Ribos, už kurių gimsta ekonomika

Todėl svarbu aiškiai įvardinti ribą, kur ekonominiai sprendimai yra priimtini ir kur su ekonomika ir pinigais mes neturėtume kišti nagų. Ekonomikos erdvė – tai pirmiausia socialinis motinystės draudimas, įvairios įmokų grindys, išmokų lubos bei apribojimai, kurie dirbtinai paverčia motinystę finansiniu praradimu. Jeigu sutariame, kad draudimo tikslas yra kompensuoti dėl vaiko gimimo laikinai prarastas šeimos pajamas, tai turi būti nuosekliai įkūnyta socialinio draudimo sistemoje. 

Tiesa, vien socialinio draudimo čia nepakaks – turime sudaryti palankias sąlygas privatiems taupymo bei draudimo įrankiams, kad žmonės galėtų tikslingai finansiškai pasiruošti vaikų atėjimui. Tai galėtų veikti panašiai kaip privatus kaupimas senatvei – tik sukauptos lėšos būtų skirtos finansinei vaiko atėjimo pagalvei.

Tačiau ekonominius, finansinius metodus raginama taikyti ir plačiau, sprendžiant įvairias šeimų būties ir buities problemas. Dažnai girdime, jog tvarkydamiesi namuose, gamindami maistą ir prižiūrėdami vaikus, moterys ir vyrai sukuria didžiulę vertę, tačiau niekas jos neįvertina ir už ją neatlygina. Štai, paprastas pavyzdys: jeigu mama namuose pagamina pietus trims vaikams, išleisdama 15 eurų, tai kavinėje tie patys pietūs kainuotų bent 30 eurų – vadinasi, ji sukūrė 15 eurų vertę. Svarstoma, kad ši vertė turėtų būti apskaitoma ir už ją teisingai atlyginama.

Nemažai žmonių tiki, kad tai išspręstų ne tik begalines įtampas šeimose, bet ir valstybines problemas – nes reikšmingai padidintų šalies BVP. O tai laikoma beveik neginčijamu gėriu.

Iš pirmo žvilgsnio argumentas skamba logiškai. Kodėl už svetimų žmonių atliekamus darbus mes mokame, o už savų – ne? Ar kartais ne čia slypi mažėjančio gimstamumo priežastys? Gal šeimose būtų mažiau barnių ir netgi skyrybų, jeigu įstatymiškai įpareigotume atlyginti už namų ūkio darbus?   

Prieš imantis panašių projektų, verta pažvelgti giliau į jų idėjų ištakas ir galimus padarinius. Pradėkime nuo to, kad ekonomika atsiranda ten, kur žmogui tenka tvarkytis su ribotais ištekliais ir mainytis jais su nepažįstamaisiais. Vanduo prie šaltinio neturi kainos, tačiau supilstytas į butelius ir sustatytas į parduotuvės lentynas jis tampa ribota gėrybe ir įgyja kainą. O tas pats vanduo ir netgi vynas ant šeimos stalo vėlgi neturi kainos – nors kažkas už jį parduotuvėje sumokėjo.

Ekonominėmis gėrybėmis tampa tai, kas yra ribota ir turi alternatyvius panaudojimo būdus; pinigais vertinama tai, kas ribota ir skirta mainams su „svetimaisiais“, nepažįstamaisiais. Tačiau stokojame ne tik medžiaginių išteklių: mūsų gyvenimuose yra daugybė kitų vertingų dalykų, kurie irgi yra riboti. Tai meilė, draugystė, tikras santykis, pasitikėjimas ir prasmė. Tad pagal analogiją žmogui gali kilti mintis – jeigu pinigai padeda mums tvarkytis su išteklių stoka, gal jie padės ir su kitais vertingais dalykais. Taip pamažu gimsta siūlymai įvesti skaičiavimus, vertinimus ir piniginį atlygį šeimoje, pasverti skirtingų darbų vertę ir už juos „teisingai“ atlyginti.

Mainai tarp artimųjų ir svetimųjų 

Importuoti čia ekonominius metodus gali atrodyti patrauklu dar ir todėl, kad visuomenė, anot antropologų, nuo seno yra mainų audinys. Tačiau tie mainai būna skirtingi. Šeimos santykiai remiasi ilgalaikiu abipusiškumu – duodama neskaičiuojant ir nesitikint tikslaus atlygio. Mainai čia yra simboliniai, persipynę tarp materialinių ir nematerialių prasmių ir išsisklaidę laike. Tokių mainų pusiausvyra yra paslėpta kartų tęstinume ir įsipareigojime.

Tėvų ir vaikų mainai yra paremti į pačią prigimtį įrašytu poreikiu rūpintis, savęs dovanojimu ir besąlygine meile. Atpildas čia nėra tiesioginis ir neskaičiuojamas pagal „tu – man, aš – tau“ principą. Čia viskas paslėpta laike, kur mūsų žmogiškoji laimė bei prasmė viršija bet kokios apskaitos principus.

Pirmasis mainų pavyzdys yra vaiko žindymas. Kai motina keliasi naktį prie vaiko, ji tai daro ne todėl, kad tikisi kompensacijos – iš vaiko, vyro arba visuomenės. Ją žadina prigimties balsas motinystės instinkto pavidalu, besąlyginė motinos meilė ir atsakomybė. Tėvas su sūnumi konstruoja žaislinį namą ne tam, kad sukurtų ekonominę vertę. Jis vedinas amžinos tėviškos pareigos – perduoti kitai kartai pamatinę pasaulio tvarką, saugumą ir tvermę. Seneliai padeda auginti anūkus ne todėl, kad jiems gimstant pasirašė kontraktą. Tas kontraktas įrašytas į mūsų savastį kaip išlikimo kodas, kurio nei progresas, nei socialinės revoliucijos negali nulaužti. 

Garsaus JAV vaikų rašytojo Ernesto Thompsono Setono (1860–1946) tėvas 21-ojo gimtadienio proga padovanojo sūnui sąskaitų rinkinį, parodantį, kiek jam kainavo sūnus (išlaidomis, pradedant nuo gimdymo, gydymo, baigiant maitinimu ir t.t.). Setonas beveik iš karto paliko namus, užsidirbo pinigų, atidavė skolą ir niekada daugiau nesikalbėjo su savo tėvu.

Tad mainų algoritmai asmeniniuose santykiuose bei šeimoje skiriasi nuo piniginių mainų fundamentaliai. Kaip sako sena išmintis, „meilės už pinigus nenusipirksi“. 

Pinigai – universalus ekvivalentas?

Rinkoje mainomasi su nepažįstamaisiais, esančiais kitame pusrutulyje, už tūkstančių kilometrų, ir mainomasi nesulyginamais dalykais – būtent todėl reikia kainos, išreikštos pinigais – šiuo visuotiniu ekvivalentu.

Pinigai leidžia sulyginti vandenį su nafta, naktimis tapytą paveikslą – su akcijiniu kelialapiu, kvantinį kompiuterį su kviečių prikrautu laivu.

Nors pinigų daugelis nemyli (ar net nekenčia), jie išlaisvina visuomenę iš begalinio skaičiavimo, svėrimo, lyginimo ir ginčų dėl vertės. Pinigai leidžia atsiliepti į išteklių stoką ir sukurti gerovę, kurios stokojame. Koks paradoksas – pinigų mes nemylime, bet visgi žinome, kad jie – patikimas civilizacijos tarnas. 

Ir todėl žmonėms kyla intuityvus polinkis – jeigu pinigai padeda tvarkytis su išteklių stoka, jei leidžia turėti santykį su už jūrų-marių esančiais nepažįstamaisiais, gal jie padės išspręsti tas begalines įtampas šeimoje – kas kiek davė, paaukojo, pasinaudojo ar įsiskolino. Tų įtampų pasitaiko beveik visose šeimose, tad nenuostabu, kad mums taip labai norėtųsi rasti lengvą ir veiksmingą sprendimą.  

Tik verta prisiminti vieną svarbų skirtumą. Piniginiai mainai turi išskirtinę savybę – jie uždaro santykį. Atsiskaitėme – ir įsipareigojimai baigti. Šeimos santykiuose viskas priešingai – tad bandymas įvesti trumpalaikių sandorių logiką reiškia ilgalaikės sandoros keitimą sandoriu. 

Vaikas, meilė, šeima – sandoris ar sandora?

Ir lietuvių kalba čia puikiai atskleidžia skirtumą. Sandoris yra apskaičiuoti ir laike išbaigti mainai, o sandora – tai santykis, paremtas pažadu, pasitikėjimu, priesaika ir bendra ateitimi. Šeima istoriškai visada buvo sandora. 

Kai siūloma šią sritį ekonomizuoti ir netgi monetizuoti, būtina įvertinti pasekmes. Priklausomai nuo to, kas turėtų mokėti už namų ūkio ir vaikų auginimo darbus, galimi du scenarijai.  

Jeigu mokėtų kuris nors vienas iš partnerių, turėtume „UAB Šeima“. Čia galiotų aiški apskaita, funkcijų pasidalijimas, atlygio sistema ir laikiškumas. Jokių ginčų, įtampų, nepasitenkinimo, viskas apskaityta ir apmokėta. Taip Lietuvoje atsirastų daugiau šeimų kaip „ekonominių vienetų“. Bet tikrų lopšių laimingiems tėvams ir vaikams būtų mažiau. 

Jeigu mokėtų valstybė – „UAB Šeima“ jau taptų valstybinės politikos įrankiu, o gal net biudžeto eilutėje besipuikuojančiu „departamentu šeima“. Kur atsiranda biudžeto pinigai, neišvengiamai atsiras ir kontrolė. Valdžiai tektų įvertinti ne tik vaiko gimimą, bet ir jo priežiūrą. O tada ir intymų gyvenimą – jo reguliarumą, intensyvumą, „produktyvumą“. 

Galima įsivaizduoti ir kasdienybę. Išplovėme indus – sąskaita valstybei. Nuvežėme vaikus į darželį – vėl spaudžiame prie sąskaitos „siųsti“. Pagaminome  vakarienę, vėl plauname indus – bet jokio vargo nejaučiame, nes sąskaitos džiugina širdį ir didina BVP. Bus daugiau paslaugų, apskaitos – ir valstybinės prokreacijos vienetų. Tačiau ar bus daugiau meilės ir laimės?

Ne visa vertė šiame pasaulyje turi būti paversta pinigais – ne todėl, kad ji mažesnė, o todėl, kad ji pralenkia laiką ir matą.

Mums, ekonomistams, dažnai išsakoma kritika, neva tai mes skatiname žmones viską monetizuoti, matuoti pinigais, nepaliekant šioje žemėje nieko švento. Simboliška, kad šiandien kaip tik ekonomistai turi priminti visuomenei, kad pinigų karalystė nėra absoliuti, – o takoskyra tarp pinigų ir ne-pinigų sferos civilizacijos išlikimui yra pamatinė.