Kol naujoji premjerė dėlioja Vyriausybės komandą, gyvenimas nestovi vietoje. Lietuvos gyventojai šiemet keliauja kaip niekad daug ir jau ragauja Vilniaus bei Kauno oro uostuose pasitinkančią naujovę – į skrydžių zoną vėl galima be ribojimų įsinešti skysčių. Pirmiausia,  žinoma, daugeliui rūpi vanduo (nors gali būti ir rimtų kultūrinių skirtumų). Kadangi žmogaus kūnas apie 70 proc. sudarytas iš vandens, šis pokytis – beveik konstitucinis.

Dalis skaitytojų jau neatsimena laikų, kai draudimo neštis skysčius į skrydį nebuvo. Toks ribojimas oro uostuose išgyveno beveik 18 metų – o tai reiškia, užaugo visa karta, kuri nežino, kad gali būti kitaip. Jiems neštis skysčius į skrydį atrodo taip pat neįmanoma, kaip įsinešti dviratį.

Ilgus metus oro uostuose vanduo buvo „uždraustas vaisius“. Patikros punkte reikėjo jį išmesti arba išgerti paskutinį gurkšnį, lyg atsisveikinant su dalimi savasties. Nuo šiol šio ritualo atlikti nebereikės – vanduo gali keliauti drauge su savo šeimininku. Iš pirmo žvilgsnio tai tik patogumas, bet iš tiesų – žmogaus laisvės dalis ir gyvas ekonomikos eksperimentas.

Juk žinodami, kad skrydžio metu žmogui ypač pavojinga dehidratacija, buvome pasirengę mokėti už mažą buteliuką Duty Free parduotuvėse po kelis, o kartais net penkis eurus, frankus, dolerius. Vandens kainų elastingumas skrydžio zonoje yra žymiai mažesnis negu už oro uosto sienų. Ką reiškia elastingumas? Šis ekonomikos terminas tiesiog atspindi mūsų, žmonių pasirinkimų dėsningumus: kuo būtinesnė prekė ir kuo mažiau pasirinkimo galimybių, tuo mažiau mes jautrūs kainai. Ir būtent todėl kaina oro uostuose neretai yra trigubai ar net penkiagubai didesnė už įprastą. Ir mes vis tiek jį perkame noriai, nes sveikata brangesnė už pakeltas kainas.

Tačiau kai dirbtinė kliūtis ar reguliavimas dingsta, žmonėms atsiranda pasirinkimas: nebereikia pirkti brangaus vandens oro uoste, galima atsinešti savo. Netrukus galėsime patikrinti, ar krentanti paklausa vandeniui skrydžių zonoje turės poveikio kainoms. Pardavėjai, stebintys pro vandenį abejingai praeinančius keleivius, netrukus turės prabilti vienintele universalia kalba – kainomis.

Ši situacija atskleidžia fundamentalią ekonomikos tiesą: kainas pirmiausia formuoja ne kaštai, o paklausa – pirkėjų poreikiai, lūkesčiai, skoniai. Kai pasirinkimo nelieka, kainos gali kilti – o kai laisvė grįžta, kainos vėl turi derintis prie realybės. Vandens kainos oro uostuose – puikus įrodymas, kad ne kaštai lemia kainas, ir populiarus kainų lyginimas su kaštais neturi po savimi jokio ekonominio pagrindo. 

Reguliavimai visuomet pirmiausia pakeičia žmogaus elgesį, ir tik paskui – kainas. Tai galioja ne tik vandens atveju. Kiekvienas reguliavimas pirmiausia pareikalauja mūsų laiko ir dėmesio – įsigilinti į jo esmę, tada prisitaikyti, pakeisti gyvenimo trajektorijas – kartais dideles, kartais – mažas. 

Tad atšaukus vandens draudimą oro uostuose, galėsime stebėti ne tik kainų pokyčius. Stebėti galėsime ir save, savo elgseną, įpročius, pojūčius. Kas kartą, kai prieš patikrą turėjome išpilti likusį vandenį, buvo nesmagus, keistas jausmas, suvaržymo skonis – lyg atsisakytume dalies savęs. Dabar ši dalis grįžta. Ir jos skonis – saldesnis nei pats vanduo, nes tai – laisvės skonis.

Originaliai publikuota DELFI.