Vienas svarbiausių Seimo 2026 m. rudens sesijos darbų – 2027–2029 m. biudžeto priėmimas. Tinkamas prioritetinių valstybės sričių finansavimas gali būti užtikrintas perskirstant lėšas iš mažiau aktualių sričių, peržiūrint valstybės funkcijas ir išnaudojant valstybės turto realizavimo potencialą.

Žemės, pastatų, įmonių ir kito turto formos pakeitimas į likvidžias lėšas leistų sumažinti skolinimosi poreikį, ir reikšmingai prisidėtų prie valstybės finansų tvarumo. Kryptingas perteklinio turto pardavimas kartu leistų užtikrinti efektyvesnį jo panaudojimą ir suaktyvintų konkurenciją rinkoje. Valstybės ataskaitose nurodyta turto vertė – 90,87 mlrd. eurų¹. Pradėjusį laipsnišką šio turto pardavimą, gautas pajamas valstybė galėtų nuosekliai nukreipti prioritetinių sričių finansavimui ir skolos mažinimui.

Per 2026 m. I pusm. iš turto realizavimo valstybė gavo 102,6 mln. eurų, iš kurių 50,4 mln. eurų sudarė žemės realizavimo pajamos². Šio šaltinio potencialas didžiulis, kadangi valstybė turi laisvos valstybinės žemės ir sklypų, kurių vertė siekia 28,5 mlrd. eurų. Nors valstybės nuosavybėje beveik trečdalis Lietuvos teritorijos – apie 2,1 mln. hektarų, net 581 tūkst. ha (26 proc.) valstybinės žemės 2025 m. buvo neįregistruota, tad ir negalėjo būti įveiklinta – parduodama ar nuomojama³. Būtent investicijoms paruoštų žemės sklypų trūkumas yra viena pagrindinių kliūčių Lietuvos ekonomikos plėtrai.

Valstybės kontrolė skelbia, kad valstybė turi 25,7 tūkst. nekilnojamo turto (NT) objektų, o jų išlaikymas kainuoja bent 300 mln. eurų per metus⁴. 2023 m. pabaigoje valstybei priklausė 9,14 mln. m² nekilnojamojo turto, kurį valdė 419 institucijų ir įstaigų. 63 proc. administracinių objektų viršijo nustatytą kabinetinio ploto vienam darbuotojui normatyvą.

Valstybė turėtų proaktyviai įvertinti, kiek nekilnojamojo turto jai išties reikia. Perteklinis turtas turėtų būti ne „sandėliuojamas“, o realizuojamas rinkoje. Šio turto realizavimo lėšas būtų galima panaudoti valstybės prioritetų finansavimui, o realizuoti objektai galėtų būti įveiklinti ir neštų realią naudą visuomenei.

Valstybės valdomų įmonių (VVĮ) turto vertė – 15,1 mlrd. eurų⁵. Lietuvoje viešajam sektoriui priklauso virš 35 proc. visų šalyje listinguotų akcijų vertės, tai ketvirta didžiausia dalis tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančių šalių⁶. Pardavus bent dalį šių įmonių akcijų privatiems investuotojams, valstybė galėtų gauti reikšmingą pinigų sumą išlaikydama kontrolinį akcijų paketą.

Dalies VVĮ akcijų listingavimas rinkoje didina įmonės skaidrumą – įmonė turi už savo komercinę strategiją, investicijas ir kitus sprendimus atsiskaityti ne tik kontroliuojančiajai ministerijai, bet ir platesniam investuotojų ratui. Tai didina VVĮ atsparumą politinei įtakai ir nepotizmui, kadangi VVĮ vadovybė tampa disciplinuojama plataus investuotojų rato. Kartu dalies akcijų listingavimas leidžia užtikrinti kontrolinę akcijų dalį.

Savivaldybių valdomo turto (SVĮ) vertė – 4,3 mlrd. eurų. Dalis įmonių vykdo privačiam sektoriui būdingą veiklą. Savivaldybėms priklausančios įmonės teikia, pavyzdžiui, vaikų žaidimų kambarių nuomos, vandens pramogų ir sveikatinimo paslaugas, yra savivaldybių, kurioms priklauso kavinės, knygynai, pirtys. Dalis buvusių savivaldybių įmonių reorganizuotos į viešąsias įstaigas ir iš esmės toliau vykdo komercinę veiklą, kurią vykdyti gali privatus verslas (pavyzdžiui, kaip viešosios įstaigos veikiantys kino teatrai). Pardavusios šias įmones, savivaldybės ne tik gautų papildomų pajamų, bet ir atsikratytų joms nebūdingų funkcijų.

Valstybės ataskaitose nurodyta ir daugiau valstybei priklausančio turto rūšių – pavyzdžiui, mašinų ir įrenginių, transporto priemonių, baldų ir kito ilgalaikio materialaus turto, kurio vertė matuojama šimtais milijonų eurų. Šio turto poreikis taip pat turi būti nuosekliai vertinamas, o perteklinis turtas turėtų būti realizuotas rinkoje.

2027 m. valstybės biudžetas bus jau trečiasis, planuojamas trejų metų laikotarpiui. Taip pat atskirai pirmiesiems, antriesiems ir tretiesiems metams tvirtinami valstybės biudžeto asignavimai valstybės institucijoms. Trimetis biudžeto planavimas, pirmą kartą pradėtas naudoti 2025 m. biudžetui, yra slenkantis – kiekvienais metais rodikliai ateinantiems trims metams tvirtinami iš naujo.

Planuojant 2026–2028 m. biudžetą, ženkliai nukrypta nuo 2025–2027 m. biudžeto įstatyme nustatytų rodiklių. Pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai skirtas 64 proc., Seimo kontrolierių įstaigai – 19 proc. didesnis finansavimas, nei planuota anksčiau. Augo ir asignavimai ministerijoms – Vidaus reikalų ir Susisiekimo ministerijos gavo 30 proc. didesnį finansavimą, nei planuota.

Planuojant 2027–2029 m. biudžetą, nuo ankstesniame biudžete patvirtintų dydžių turėtų būti nukrypstama minimaliai, kitaip ilgametis biudžeto planavimas netenka prasmės, nes negali būti naudojamas finansavimo tęstinumui, lėšų panaudojimo disciplinai, efektyvumui ir optimizacijos procesams užtikrinti. Pagrįsti reikšmingus tolimesnių laikotarpių asignavimų pokyčius dera pateikiant finansavimo pokytį lėmusias priežastis, kokių rezultatų papildomu finansavimu ketinama pasiekti.

Daugiametis biudžeto planavimas – kai nuo tolimesniais laikotarpiais suplanuotų išlaidų nėra ženkliai nukrypstama – leidžia užprogramuoti perteklinių administracinių paslaugų ir besidubliuojančių funkcijų atsisakymą. Projektuodama nuosaikesnį išlaidų didinimą 2027- 2029 m., Vyriausybė turėtų imtis viešojo sektoriaus optimizavimo, taip sukurdama finansinius šaltinius prioritetams finansuoti ir valstybės skolai mažinti.

2025 m. Lietuvos viešajame sektoriuje dirbo 372 tūkst. darbuotojų, arba 26,9 proc. visų Lietuvos darbuotojų. Iš jų 87 tūkst. – viešojo valdymo srityje, kuriose veikia įvairios viešojo administravimo ir valstybės tarnybos įstaigos⁷. Nuo 2019 m., šių darbuotojų skaičius išaugo 7208 pareigybėmis. Šių darbuotojų darbo užmokesčiui mokėti naudojamos valstybės biudžeto, finansuojamo mokesčių mokėtojų, lėšos. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, vidutinis darbo užmokestis viešojo valdymo, gynybos ir socialinio draudimo įstaigose 2026 II ketv. siekė 2 853,1 eurų. Jei pareigybių skaičius šiemet būtų lygus 2019 m. buvusiam pareigybių skaičiui, valstybė darbo užmokesčiui galėtų sutaupyti net 246,7 mln. eurų. Ambicingesnis pareigybių skaičiaus optimizavimas, kurį įgalina skaitmenizavimas, dar labiau padidintų potencialius sutaupymus.

Šiuo metu valstybė finansuoja 958 administracines⁸ ir 110 viešųjų paslaugų⁹. Valstybės kontrolė dar 2017 m. teikė rekomendaciją identifikuoti administracines ir viešąsias paslaugas, kurių teikimo valstybė galėtų atsisakyti¹⁰. Tam reikia atlikti viešojo administravimo subjektų veiklą reglamentuojančių teisės aktų peržiūrą, siekiant panaikinti perteklines, ribotą naudą nešančias funkcijas. Taip pat derėtų įvertinti visose valdymo srityse veikiančius specialiuosius įstatymus, kuriuose nustatyta pareiga valstybei teikti viešąsias paslaugas, dalies jų atsisakant.

Valstybės institucijų strateginiuose veiklos planuose, kuriuose detalizuojamas skiriamų asignavimų panaudojimas, ne visada pakankamai aišku, kokios konkrečios veiklos finansuojamos ir kokį visuomenei reikšmingą rezultatą jais siekiama sukurti. Dėl to sunku įvertinti, kurių išlaidų galima atsisakyti, kurias sumažinti ir ar papildomas finansavimas yra pagrįstas. Biudžeto skaidrumą turi užtikrinti ne dokumentų ir rodiklių skaičius, o galimybė atsekti ryšį tarp skiriamo euro, konkrečios veiklos ir pasiekto rezultato.

Finansavimo tęstinumas neturėtų būti grindžiamas vien tuo, kad priemonė buvo finansuojama ankstesniais metais. Valstybės kontrolės auditai rodo, kad daliai priemonių trūksta net pirminio poreikio pagrindimo, kitais atvejais nepasiekiami tiesiogiai numatyti rezultatai, o kai kur nėra pakankamai duomenų įvertinti, ar skirtos lėšos apskritai davė laukiamą poveikį. Tokiais atvejais finansavimas turėtų būti ne automatiškai pratęsiamas, o iš naujo pagrindžiamas:

Jeigu priemonės poveikis neįrodytas, jos rezultatas sistemingai nepasiekiamas arba nustatomi reikšmingi jos pagrindimo ar įgyvendinimo trūkumus, ankstesnių metų asignavimai neturėtų būti automatiškai perkeliami į kitų metų biudžetą. Tokiu atveju asignavimų valdytojas turėtų iš naujo pagrįsti priemonės poreikį, rezultatą ir pasirinkimą ją tęsti vietoje alternatyvų. Nepavykus to pagrįsti, finansavimas turėtų būti mažinamas arba priemonės atsisakoma.