Saugodama piliečių sveikatą,  Vyriausybė paskelbė šalyje karantiną ir apribojo žmonių galimybę dirbti ir disponuoti jiems priklausančia nuosavybe, užsidirbti pragyvenimui ir įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Vyriausybės veiksmas yra tikslingas ir šiomis aplinkybėmis gerai suprantamas ir natūralus. Tuo pačiu tik pati Vyriausybė yra pajėgi ir atsakinga atlyginti žmonėms bei įmonėms, praradusiems galimybę dirbti ir užsidirbti. Tik vyriausybė gali imtis veiksmų, kad visuomenėje būtų išvengta nesantaikos ir neramumų dėl masinio nugebėjimo vykdyti tarpusavyje prisiimtus įsipareigojimus.

Spektras: apriboto disponavimo nuosavybe padariniai

Karantinas apribojo žmonių bei įmonių teisę naudoti ir disponuoti jiems priklausančia nuosavybe:

• neleido naudoti savo darbo, taigi dirbti ir užsidirbti pragyvenimui,
• neleido įmonėms organizuoti ir tęsti savo veiklos,
• neleido vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, pvz. spektaklių, koncertų, ir kitų iš anksto planuojamų renginių
• lėmė esminių darbo ir veiklos sąlygų pasikeitimą, pavyzdžiui, daugelis turi dirbti nuotoliniu būdu, ir tai netenkina dalies klientų.

Taip pat nukentėjo ir tie žmonės bei įmonės, kuriuos karantino apribojimai pasiekė ne tiesiogiai, bet per ekonomikos grandinę, pvz. patalpų nuomotojai ir kitokie partneriai, kurių veiklą iš esmėsi pakeitė sutrikusi kitų subjektų veikla.

Tad Vyriausybės atsakomybė siekia kur kas toliau, nei prastovų atlyginimų kompensavimas. Įtraukdama visus į svarstymus apie prastovų subsidijų  kriterijus ir procentus, valdžia paliko paraštėse esminius kompensavimo klausimus.

Objektas: kompensacija, o ne parama

Karantino paskelbimas akimirksniu iškėlė netekčių kompensavimo klausimą. Vyriausybė nėra kalta dėl plintančios pandemijos, tačiau dėl jai suteiktų išimtinių galių ir funkcijų ji yra vienintelis galimas atsakovas ir taikytojas šioje priežasčių ir padarinių grandinėje. Taikos palaikymas ypač svarbus ir priklauso valstybei. Darbuotojai ir darbdaviai, partneriai ir investuotojai, vartotojai ir tiekėjai, nuomininkai ir nuomotojai, visi jie vieną dieną prabudo ir rado aplink save žiaurų interesų konfliktą. Visi jie pateko į prastovą, dėl kurios negali įvykdyti tarpusavio įsipareigojimų. Jie visi jaučiasi ir teisūs, ir nesuprasti.

Kompensacija turi būti išmokama pagal vienintelį – pajamų netekimo kriterijų, nereikalaujant būsimų verslo planų ir atsipirkimo garantijų ir netaikant atrankos tarp vertų ir mažiau vertų. Atsižvelgiant į netekčių susidarymo aplinkybes, jų atlyginimas nėra nei valstybės investicija, nei parama, o jos paskelbto karantino padarinių kompensavimas.

Subjektai: nukentėjusieji, tiesiai ir tiesiogiai

Atsižvelgiant į praradimų mastą ir pasekmes, tikslinga mokėti kompensacijas tiesiai nukentėjusiems darbuotojams. Įmonės gali surinkti ir pateikti valstybės institucijoms reikalingą informaciją, tačiau neturėtų tapti kompensavimo tarpininkais. Žinoma, toms įmonėms, kurios jau atlygino už prastovas, kompensavimas turėtų būti atlyginamas. Tačiau karantinas dar tęsis ir bus pratęsiamas. Todėl „kabinti“ darbdaviams tarpininkų tarp valdžios ir darbuotojų vaidmenį yra neatsakinga: tai neišvengiamai lems konfliktines situacijas.

Juk prastovos priežastis – ne darbdavio valia, o vyriausybės paskelbtas karantinas. Tad čia yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp akto ir padarinių, kuris turėtų lemti ir atsakomybę.

Jeigu darbuotojams už prastovą atlygina valstybė (pavyzdžiui, kai kuriose  Europos šalyse jau nutarta skirti 80-90 procentų realaus atlyginimo), darbdaviams savaime siunčiamas signalas neatleisti darbuotojų ir tuomet jų natūrali motyvacija – maksimaliai išlaikyti savo žmones iki veiklos atnaujinimo. Mūsų gi valdžia dar diskutuoja, kiek ir kokiais kriterijais padengs prastovų atlyginimus, ji menkomis kompensacijoms ir neapibrėžtumu siunčia signalą „atleiskite žmones“, o įstatymuose fariziejiškai rašo „išlaikykite šešis mėnesius“.

Įstatymų leidėjams verta priminti žinomą teisės principą „Impossibilium nulla obligatio est“, o tai reiškia „Įstatymas negali reikalauti to, kas neįmanoma įvykdyti“. Reikia pripažinti, kad mūsų darbdaviai, neturėdami šaltinių algoms mokėti, yra pačių aplinkybių verčiami galvoti apie atleidimus.

Tad siekiant iš tiesų išlaikyti darbo vietas, tikslinga mokėti prastovų kompensacijas tiesiai darbuotojams, ir daryti tai adekvačiame atlyginimų lygyje ir be delsimo. Tik taip galima išvengti pavojingos konfrontacijos tarp darbuotojų ir darbdavių.

Įmonės, kurios dėl veiklos sustabdymo negali vykdyti savo įsipareigojimų ir patiria esminių nuostolių, turėtų gauti kompensacijas ir kitoms, ne su darbuotojų prastova susijusioms išlaidoms. Kreditai likvidumui užtikrinti – antras žingsnis. Visa tai turi būti atliekama kuo greičiau ir automatiškai, nereikalaujant verslo planų ir atsipirkimo garantijų.

Kai kitos Europos šalys pervedė savo smulkioms įmonėms ir savarankiškai dirbantiems žmonėms vienkartines išmokas, mūsų institucijos atsako nukentėjusiems „bandykite, teikite paraiškas“. Ir tai ne logistikos klaida, o požiūrio yda: mūsų žmogus matomas prašytojo vaidmeny, ir niekam širdies neskauda, kad jo darbas yra kirpti, gydyti, dainuoti ir virti, kad jis mumis rūpinosi ir mums tarnavo, neliepdamas „laukti ir bandyti“. Jis augo savo meistriškumu, o ne gebėjimu rašyti paraiškas. O dabar, kai neteko pragyvenimo šaltinio, jam vietoje išmokos ir paguodos beriamas pamokymas „teikite paraiškas“, ir pavymui „stiprieji išgyvens“. Žemas etikos supratimas vadinamas rinkos ekonomika, tačiau rinka yra ne apie tai. Ir be pragyvenimo šaltinio žmones paliko ne rinka, ne jų apsileidimas, klaidos ar nereikalingumas vartotojams.

Šaltiniai, šaltiniai: ES sprendimai ir paneuropinė pinigų sistema

Kompensacijų mokėjimo šaltinis – vienas pagrindinių klausimų, lemiančių ne tik kompensavimo schemos pasirinkimą, bet ir ginčą apie tai, „ar reikia kompensuoti“ ir „ar išgalėsime“. Tai, kad Lietuva yra ES narė ir naudojasi bendru Europos piniginiu vienetu – euru, lemia kelis padarinius:

• beprecedentės valstybių išlaidos, biudžeto deficitas ir didžiulio masto skolinimasis neišvengiamai pareikalaus pinigų emisijos įvairiais pavidalais, o tai sąlygos pinigų nuvertėjimą ir kainų lygio augimą;
• ES priimti sprendimai leidžia šalims-narėms taikyti „pakankamai dosnias“ kompensavimo schemas savo nuožiūra;
• ES sprendimai rekomenduoja kompensuoti ne tik darbuotojų atlyginimų praradimus, bet ir įvairių sektorių nuostolius bei įmonių tarpusavio įsipareigojimų nevykdymą; pabrėžiamas tikslas – kad poveikis ekonomikai netaptų visuotina ir nebevaldoma krize;
• kadangi kitos šalys jau įgyvendino dosnias karantino kompensacijų programas, galime pasimokyti ir taip pat orientuotis į adekvatų žmonių pragyvenimo lygio išlaikymą bei taikos visuomenėje užtikrinimą;
• taupyti kompensacijų išmokas ir vykdyti ribojančią politiką vienai mažai šaliai, kai kitos dosniai atlygina netektis, yra ne tik beprasmiška, bet ir vestų į žmonių nuskurdinimą, masinius įmonių bankrotus ir ekonomikos konkurencingumo praradimą;
• tai reikštų labiau prisidėti prie kompensacijų mokėjimo kitose šalyse, negu Lietuvoje: jeigu tai sąmoningas solidarumo žingsnis, reikia jį taip ir pristatyti piliečiams, tuo pačiu paaiškinant pasekmes;
• kitoms (planinėms) sritims numatytas ES finansavimas šiuo metu gali būti naudojamas didžiausio jautrumo problemoms spręsti; pasibaigus pandemijai svarbu bus ne rodikliai, o išgyvenimas, įskaitant ir nukentėjusių žmonių bei visos gerovę kuriančios ekonomikos.

O tikslas: duona ir santarvė

Pagrindinis kompensacijos schemos tikslas – palaikyti žmonių pragyvenimo lygį ir atkurti įmonių gebėjimą vykdyti įsipareigojimus, taip neleidžiant įsisiūbuoti pavojingai nemokumo grandinei. Kompensuodamos savo piliečius be išlygų, kitos šalys pasielgė išmintingai – Šveicarija, Vokietija, Anglija – nutiesė pragyvenimo lygio užtikrinimą tiesiai žmonėms.

Tačiau ne mažiau svarbus tikslas – išsaugoti tarp žmonių – darbuotojų ir darbdavių, tiekėjų ir vartotojų, partnerių ir investuotojų – santarvę, apsaugoti juos nuo priešpriešos ir konfliktų. Šiems žmonėms ir ūkio subjektams reikės tęsti savo partnerystę ir po karantino, tad masinis susipriešinimas, nepasitikėjimas ir susiskaldymas gali tapti didžiuliu būsimo ekonomikos atsigavimo stabdžiu.