Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Leonardas Marcinkevičius teigia, kad siekis paskatinti žmones aktyviau grįžti į darbo rinką yra savalaikis, tačiau abejoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) siūlymų efektyvumu. Anot jo, bazinės nedarbo išmokos mažinimas ir kintamosios dalies didinimas vargiai duos laukiamų rezultatų.

„Jeigu Lietuvai pavyktų įdarbinti bent pusę dabartinių išmokų gavėjų, valstybės biudžetas dėl sutaupymų ir sumokamų mokesčių pasipildytų 400 mln. eurų per metus“, – trečiadienį Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete sakė L. Marcinkevičius. Jo teigimu, šioje srityje reikėtų daugiau ambicijos – skatinti žmones grįžti į darbo rinką nuosekliau. Sumažinti nedarbą per pusę yra realistiška – kaimyninėje Lenkijoje nedarbas yra net daugiau nei per pusę mažesnis nei Lietuvoje. 

Pasak eksperto, Lietuvos nedarbo situacija išsiskiria ES kontekste: jau ketverius metus iš eilės esame lyderiai pagal santykį tarp gaunamo atlyginimo ir socialinių išmokų, mokamų nedirbant. „Tai reiškia, kad daliai žmonių finansinė motyvacija dirbti yra mažesnė nei pasilikti užimtumo sistemos nuošalyje“, – pabrėžė jis.

Vertinant SADM siūlymus, pirmuosius tris mėnesius atlyginimo ir išmokos santykis, L. Marcinkevičiaus skaičiavimu, reikšmingai pasikeistų tik minimalią algą gaunantiems – skirtumas siektų apie 24 eurus. Tuo metu visiems kitiems, ypač uždirbantiems daugiau nei vidutinį atlyginimą, išmoka didėtų 50–280 eurų, o per pirmuosius tris mėnesius sudarytų apie 85 proc. buvusio atlyginimo. „Atsižvelgiant į tai, kad dirbant patiriamos papildomos sąnaudos – pavyzdžiui, kelionė į darbą – toks išmokos dydis gali nusverti motyvaciją likti darbo rinkoje ar į ją grįžti“, – aiškino ekspertas.

LLRI atstovas pripažįsta, kad siūlomais pakeitimais sistema tampa „laiptuotesnė“, t. y. išmokos greičiau mažėja, tačiau sprendimą pasilikti darbe lemia būtent pirmųjų mėnesių dydis. „Didelė pradinė išmoka sukuria paskatas ir formuoja įprotį naudotis nedarbo draudimo sistema“, – teigė L. Marcinkevičius.

Komitete LLRI taip pat pristatė siūlymą atsisakyti nedarbo išmokų darbuotojams, kurie iš darbo išeina savo noru. „Paprasta – netikėtas darbo praradimasyra draudiminis įvykis. Išėjimas iš darbo savo noru nėra draudiminis įvykis. Jei žmogus pasirenka išeiti pats, draudimo išmoka neturėtų būti mokama“, – sakė L. Marcinkevičius.

Jis priminė tarptautinę praktiką. Lenkijoje darbuotojas, savo iniciatyva nutraukęs darbo santykius, teisę į išmoką įgyja tik po 90 dienų, o jei santykiai nutraukiami dėl darbuotojo kaltės ar jis anksčiau laiko baigia subsidijuotą įdarbinimą – laukimo laikotarpis pratęsiamas iki 180 dienų. Tik netekus darbo darbdavio iniciatyva ar pasibaigus terminuotai sutarčiai išmoka skiriama iškart.

Nyderlanduose taikomas kitas principas – pareiga įrodyti teisę į nedarbo išmoką tenka darbuotojui. Jei jis įrodo, kad iš darbo pasitraukė dėl nesaugių sąlygų ar kitų pagrįstų priežasčių, išmoka mokama; visais kitais atvejais – ne. „Tai būtų vienas efektyviausių sprendimų, skatinančių žmones grįžti į darbo rinką“, – apibendrino LLRI ekspertas.