Europos Sąjungoje susiklostė paradoksali situacija. Gyventojai sensta, ekonomika stagnuoja, ir tuo pat metu bankuose nenaudojami guli didžiuliai gyventojų santaupų maišai. Europos Komisija skaičiuoja, kad net 31 proc. europiečių santaupų dūla bankų sąskaitose, kai tuo tarpu amerikiečiai savo pinigus įdarbina daug efektyviau ir kojinėse bei bankų depozituose laiko triskart mažiau pinigų. Paslaptis slypi neišvystytose II-osios ir III-osios pakopos pensijų sistemose, kurios leistų nukreipti gyventojų santaupas į investicijas, paverčiant jas oria senatve.

Kaupimu ir investavimu grįstos pensijų sistemos leidžia gyventojams sukaupti pensiją, kurios dydis nepriklauso nuo dirbančiųjų ir pensininkų santykio visuomenėje. Lėšos, kurias žmogus kas mėnesį atsideda senatvei, yra investuojamos ir užtikrina investicinę grąžą, kartu maitindamos ekonomiką. Tuo tarpu socialinio draudimo sistemos, grįstos einamosiomis įmokomis, lėšas čia pat išmoka pensininkams – tad šie pinigai nedalyvauja vertės kūrime. Visuomenei senstant, tokį pensijų modelį valstybei pavežti vis sunkiau – pensininkų skaičiui augant, darbuotojų mažėjant, našta dirbantiesiems didėja. Ne veltui skaičiuojama, kad per paskutinius dvidešimt metų pensijos buvo bene pagrindinis viešojo sektoriaus išlaidų augimo faktorius. Dėl to, mažiau pinigų lieka kitoms svarbioms sritims – gynybai, švietimui ar sveikatos apsaugai.

Valstybinio draudimo sistemoje „socializuotos“ pensijos Europoje išpopuliarėjo iš dalies dėl istorinių priežasčių. Pasauliniai karai, tarpukariu vykusi hiperinfliacija sudegino europiečių santaupas – dalyje šalių jos net buvo nusavintos laikmečio reikmėms finansuoti. Šios aplinkybės pakirto visuomenės pasitikėjimą ilgalaikiu taupymu. Dėl to po Antrojo pasaulinio karo dauguma Europos šalių konstravo išskirtinai tik einamosiomis įmokomis grįstas sistemas – taupymas ir investavimas buvo matomas kaip pernelyg rizikingas veiksmas. Svarbu pripažinti, kad kurį laiką ši sistema veikė puikiai – darbingo amžiaus žmonių skaičius nuniokotame žemyne sparčiai augo, atsigaunanti ekonomika didino atlyginimus – kartu nuosekliai augo ir pensijos. Visgi, pastaraisiais dešimtmečiais ši tendencija apsivertė aukštyn kojomis – pensininkų sparčiai daugėja, o valstybių biudžetai braška nesurinkdami pakankamai įmokų pensijoms mokėti. Nepaisant to, Europos valstybės ignoruoja savo žilstančias galvas ir pokyčių, stiprinančių pensijų kaupimą, imtis vengia.

Didesnės paskatos dalyvauti pensijų kaupimo sistemoje prisidėtų ne tik prie orios senatvės, bet ir prie buksuojančio ekonomikos variklio užvedimo. Ursulos von der Leyen vadovaujama Europos Komisija pastebėjo, jog Bendrijos ūkis pralaimi konkurencinę kovą su JAV ir kitomis šalimis, o atsilikimas ypač opus naujųjų technologijų sektoriuje – tiek kasdieniu pagalbininku tapęs dirbtinis intelektas, tiek autonominiai automobiliai, galintys patys save nuvairuoti į keleivio norimą vietą, kuriami ne Europoje, o toli už vandenyno.

Neišvystytos pensijų kaupimo sistemos lemia kapitalo trūkumą įmonėms – milijardai bankuose dūlančių europiečių santaupų galėtų tapti produktyviu kapitalu, naudojamu inovacijoms ir produktų vystymui Europoje. Skaičiuojama, kad dėl nepanaudojamų europiečių santaupų žemyno ekonomika kiekvienais metais praranda apie 350 mlrd. eurų investicijų. JAV situacija kiek kitokia ir itin iliustratyvus to pavyzdys – technologijų milžinės „Apple“ augimas, kuris buvo dalinai finansuotas ne kuo kitu, o pensijų fondų kapitalu. JAV pensininkai gali džiaugtis – „Apple“ sėkmė prisidėjo prie didesnių jų pensijų.

Jei Europai pavyktų pabusti iš snaudulio ir tinkamai išnaudoti įmonių potencialą bei gyventojų kapitalą, ekonominė grąža padėtų kompensuoti neigiamus demografinius pokyčius. Veiksmas, panašu, prasidėjo – Europos Komisija prieš kelis mėnesius paskelbė „santaupų ir investicijų sąjungos“ strategiją. Planuose – parengti valstybėms narėms rekomendacijas, kaip didinti dalyvaujančiųjų pensijų kaupime skaičių, geriau informuoti apie pensijų kaupimo finansinę naudą bei peržiūrėti pensijų fondų reguliavimą.

Visgi, kryptį pakeisti nebus lengva, nes dalis valstybių entuziastingai plaukia prieš srovę – prieš daugiau nei dešimtmetį vienokia ar kitokia forma pensijų kaupimą nutraukti ir iš pensijų kaupimo sistemos pasitraukti leido Vengrija, Slovakija, Bulgarija ir Lenkija. Šį žingsnį prieš porą metų žengė ir Estija, o Lietuva tai planuoja daryti dabar. Visgi, jei ES strategijos neliks tik žodžiais, bet taps realiais veiksmais, santaupų maišus pavyks atrišti – ir gyvybingai ekonomikai, ir oriai senatvei užtikrinti.

Originaliai publikuota IQ.