Euro zonos pinigų politikos formuotojai ir stambūs eksportuotojai vis garsiau reiškia nerimą dėl stiprėjančio euro – ypač JAV dolerio atžvilgiu. Vis tik šie nuogąstavimai nepagrįsti, nes painiojami buhalteriniai rodikliai ir reali ekonomika. Kylant euro vertei, priešingai, Europos ekonomika tampa tik stipresnė.

Šiemet euro kursas JAV dolerio atžvilgiu pakilo 14 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį per beveik ketverius metus. Euras stiprėja net ir tuomet, kai Europos Centrinis Bankas (ECB) jau sumažino palūkanų normas 200 bazinių punktų. Tai pateikiama kaip „dilema“ – tarsi toks nelauktas valiutos brangimas savaime reikalautų korekcijos. Portalas Financial Times cituoja ECB viceprezidentą Luisą de Guindos, įspėjantį, kad kursas virš 1,20 būtų „gerokai problemiškesnis“. Visgi, euro zonos sukūrimo metu šių valiutų kursas buvo panašus, o per pastaruosius 25 metus net ir stipresnis nei dabar. 

Ne vieną centrinio banko atstovą ir rinkos analitikus glumina klausimas, kodėl JAV Federaliniam rezervui palūkanų normas vis dar laikant ženkliai aukštesniame lygyje nei ECB – euras apskritai stiprėja.

Iš tiesų, pastarasis euro kurso augimas JAV dolerio atžvilgiu labiau atspindi dolerio silpnėjimą nei euro stiprumą. Euras reikšmingai kilo tik dolerio atžvilgiu. Prieš Japonijos jeną – tik nežymiai. Tuo tarpu svaro sterlingo atžvilgiu euro vertė pastaraisiais metais iš esmės nesikeitė ir išlieka istorinių svyravimų ribose. JAV doleris, priešingai, rodo aiškius silpnėjimo požymius: per pastaruosius metus jo vertė svaro atžvilgiu krito daugiau nei 10 proc., jenos – apie 7 proc., ir net 14 proc. euro. 

Šie pokyčiai visų pirma signalizuoja apie dolerio paklausos mažėjimą. Su euro patrauklumu tai mažai susiję. Priežastys aiškios: besikeičiantys lūkesčiai dėl JAV palūkanų normų, didėjanti fiskalinė rizika, prekybos konfliktai ir Federalinio rezervo nepriklausomumo rizika. Tai leidžia daryti išvadą, jog euro kurso augimas nulemtas dolerio silpnėjimo.

Realus ekonomikos augimas nepriklauso tik nuo eksporto

ECB atstovai jau perspėjo, kad stipresnis euras gali „apsunkinti eksporto rezultatus“ ir lėtinti ekonomikos augimą. Toks mąstymas redukuojamas į mechaninę bendrojo vidaus produkto (BVP) formulę: eksportas minus importas lygus grynajam augimui. Vadovaujantis šia logika, bet kokie veiksniai, kurie mažina eksportą – pavyzdžiui, stipresnė valiuta – yra laikomi ekonomikos stabdžiais, o importas – praktiškai našta augimui.

Tačiau toks požiūris klaidina. Jis painioja buhalterinę BVP aritmetiką su tikrąja ekonomine verte. Šalis netampa turtingesnė vien todėl, kad eksportuoja daugiau – ypač jei tai pasiekiama vidaus rinkos perkamosios galios sąskaita. Euro silpninimas tam, kad eksportas atrodytų konkurencingesnis, tuo pačiu lemtų visų euro naudotojų perkamosios galios, santaupų nuvertėjimą.

Europos bendrovių prognozės dėl pelno praradimo taip pat remiasi mechanine prielaida. Financial Times skelbia, kad Vokietijos programinės įrangos įmonės SAP skaičiavimais kiekvienas 0,01 JAV dolerio pokytis euro atžvilgiu „nukirstų“ 30 mln. eurų nuo metinių pajamų. Gėrimų gamintojas Heineken teigia, kad panašus euro sustiprėjimas prieš įvairias valiutas galėtų sumažinti jų pelną 180 mln. eurų. Prancūzijos kompanija Schneider Electric skaičiuoja iki 1,25 mlrd. eurų pajamų praradimus.

Valiutų kursų svyravimai daro įtaką tik nominaliems rezultatams, kai užsienio pajamos perskaičiuojamos į eurus. Tačiau faktinis pelnas – doleriais, svarais ar jenomis – išlieka toks pat. Jei įmonės pajamos ir sąnaudos išreikštos tomis pačiomis valiutomis, kursų pokyčiai neturi esminės įtakos – tikrasis ekonominis poveikis išlieka nedidelis.

Pavyzdžiui, jei SAP JAV uždirba 1 mln. dolerių, kursui esant 1,00 EUR/USD, įmonė užfiksuoja 1 mln. eurų pajamų. Jei kursas pakyla iki 1,10, tie patys doleriai tampa tik 909 090 eurų – 9 proc. kritimas „ant popieriaus“. Tačiau doleriais išreikštos sąnaudos taip pat tampa pigesnės jas perkant eurais. Tik tais atvejais, kai įmonė uždirba pajamas užsienio valiuta, bet patiria sąnaudas eurais (ir nuo valiutų kurso svyravimų nesidraudžia) – stipresnis euras iš tiesų gali lemti pelno maržos mažėjimą.

Stiprus euras – privalumas visiems euro zonos gyventojams

Kita vertus, kylantis euro kursas didina visų juo besinaudojančių perkamąją galią – mažina importo sąnaudas ir slopina infliacinį spaudimą. Nesvarbu, ar perkamos vietinės, ar užsienio prekės – euro zonos gyventojai ir įmonės gali sau leisti daugiau.

Tai galioja ir verslui. Daugelis bendrovių, kurios dabar įspėja apie galimus pajamų praradimus, pačios remiasi importuojamomis žaliavomis, komponentais ar energijos ištekliais – dažnai įkainotais doleriais. Stipresnis euras mažina šias sąnaudas, padeda išlaikyti pelningumą ir amortizuoja spaudimą. Tačiau tikrasis poveikis priklauso nuo konkretaus sektoriaus kaštų struktūros.

Aiškiausiai tai matyti energetikos ir žaliavų sektoriuose, kur pagrindiniai kaštai – degalai, metalai, transportavimas – beveik visada įkainojami doleriais. Tokiais atvejais stipresnis euras vienareikšmiškai mažina sąnaudas.

Pramonės ir gamybos sektoriuose žaliavos dažnai sudaro 50–70 proc. visų išlaidų, o darbo užmokestis – tik 10–25 proc. Tokiu atveju stipresnis euras paprastai yra privalumas, ypač kai svarbiausios žaliavos ar dalys importuojamos.

Vartojimo prekių ir maisto sektoriuose – kaip Heineken ar Nestlé – žaliavos dažniausiai siekia 30–60 proc., o darbo užmokestis – dar 20–30 proc. Čia stipresnis euras dažnai veikia teigiamai, nes sumažina tokių importuojamų žaliavų kaip grūdai ar energetika kainą.

Technologijų ir programinės įrangos sektoriai pasižymi kitokiomis išlaidomis – čia dominuoja darbo sąnaudos, kurios dažnai sudaro 50–80 proc., o medžiagų poreikis minimalus. Jei tokios įmonės pajamas gauna doleriais, stipresnis euras išties gali lemti pelno maržos mažėjimą. Visgi tai nėra pagrindas kištis į euro kursą. Tai tiesiog yra sąnaudų struktūros ir konkretaus sektoriaus rizikų valdymo klausimas. Centriniai bankai neturėtų manipuliuoti valiutos lygiu vien tam, kad apsaugotų konkrečias eksporto sritis.

Stipresnio euro naudą patiria ir vartotojai – tai leidžia namų ūkiams pigiau įsigyti vietines ar importines prekes. Tai efektyviausias ir mažiausiai rinką iškraipantis būdas sustiprinti realią perkamąją galią. Skirtingai nei nuolatinė infliacija, kuri nuvertina santaupas ir trukdo planuoti savo veiklą.

Praėjusį dešimtmetį lėtas ekonomikos augimas dažnai buvo aiškinamas nepakankamu konkurencingumu globalioje rinkoje, o ne vidaus struktūrinėmis problemomis – ir centrinis bankas reagavo vis agresyvesnėmis pinigų politikos intervencijomis. Rezultatas nebuvo produktyvumo šuolis, o iškraipyta turto rinka ir infliacijos banga, nuo kurios vis dar bandome atsigauti.

Europai nereikia silpnos valiutos. Jai reikia gilesnio supratimo, ką iš tikrųjų reiškia patikimi pinigai – ir drąsos atsisakyti trumpalaikių sprendimų, kurie sukelia ilgalaikes problemas.

Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.