Pensijų sistemos pastatymas ant trijų ramsčių – Sodros ir dviejų privačių – buvo esminis lūžis nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Visgi laipsniškai pradėjo kauptis nemažos įtampos, kurios lėmė modelio kaitaliojimą, o šiandien rengiama reforma, anot pensijų fondų valdytojų, griauna sistemą iš pamatų. 

Norint suprasti plačią visuomenės priešpriešą su privačiu kaupimu, verta nagrinėti ne vien finansinę logiką, bet antropologinį susidūrimą su atsakomybės sąvoka. Žmogus supranta save kaip autonomišką, bet trumpalaikį veikėją: jis pasirašo, bet reikalauja atšaukti, kaupia, bet nori pasiimti, dalyvauja – bet neprisiima visų pasekmių. Iš gyvenimo tarsi pašalinamas pats ilgalaikių įsipareigojimų stuburas. Vyriausybės siūloma reforma pagrįsta būtent tokia pasaulėžiūra – ir galutinai įteisina tokį bestuburį gyvenimą. 

Plačiai atverkite langus 

Pensijų sistemos pakeitimai išsiskiria poveikio kryptimi ir mastu. Siūloma atsisakyti automatinio įtraukimo, valstybės subsidiją pakeisti mokestine paskata, atverti dviejų metų „langą“ atsiimti visas lėšas, o langui užsidarius, bet kada atsiimti iki 25 proc. sukauptų lėšų. Abu langai iškreipia Konstitucinio Teismo įpareigojimą apibrėžti išskirtinius atvejus, kada žmogus galėtų nutraukti kaupimą. Vyriausybės siūlymuose vieninteliu pagrindimu norint išeiti laikoma asmens valia, o ne išskirtinės aplinkybės. 

Pamirštama, kad ribojimas disponuoti lėšomis išplaukia iš pačios sistemos paskirties, iš sutarties objekto – ilgalaikio taupymo, iš tikslingai gaunamų paskatų. Pripažinti tai, kaip ir bet kokias ribas bei ilgalaikius įsipareigojimus, šiuolaikiniam žmogui yra vis sunkiau. Visgi, nepasitenkinimo priežastys glūdi ir pačioje sistemoje, o tiksliau, nuolatiniame jos kaitaliojime, kuris pavertė kaupimą visuomenės akyse nepatikimu. 

Neadekvačiai sumažinus įmokas (iki 3 proc. pajamų ir 1,5 proc. vidutinio darbo užmokesčio (VDU) valstybės subsidijos) sukauptos lėšos negali atitikti žmonių lūkesčių ir todėl sukelia pasipiktinimą. Emocinis diskomfortas kyla iš prastai įgyvendinto automatinio įtraukimo su daugybe priminimų. Paradoksaliai prisidėjo ir sėkmingos Lietuvos transformacijos vaisiai – perskirstymu paremtos Sodros pensijos augo greičiau nei santaupos rinkoje. Tačiau greito augimo potencialas išsemtas, o investicijų grąžos šiame pasaulyje niekas neatšaukė. Ir be to, Sodros pensijos priklauso nuo dirbančiųjų ir pensininkų skaičiaus santykio, kuris sparčiai prastėja – vienas darbuotojas išlaiko vis daugiau pensininkų. O privačiai sukaupta pensija priklauso nuo žmogaus sumokėtų įmokų bei prieaugio, o ne nuo dirbančiųjų šalyje skaičiaus.

Remiantis apklausomis, keturi iš dešimties kaupiančiųjų norėtų pasinaudoti galimybe pasitraukti. Kiek jų tai padarys iš tiesų – priklausys nuo sąlygų balanso. Jei išeinant nereikės mokėti gyventojų pajamų mokesčio (GPM), o valstybės skatinamoji dalis sklandžiai pavirs Sodros taškais – išėjimas vilios. Tuo tarpu pasiliekančiųjų motyvacija priklausys nuo to, ar mokestinė paskata bus reikšminga, ar simbolinė, pakeičianti dabartinę subsidiją (t.y. apie 364 eurų per metus).

Jei valstybės tikslas – kad daugelis ir toliau liktų kaupti, savanoriško kaupimo sąlygos turėtų būti geresnės už „išėjimo“ scenarijų. Tik tada žmogus jausis kviečiamas likti, o ne stumiamas išeiti. Ir tuo pačiu paaiškės tikrieji valstybės motyvai. Viena aišku – „lango“ atvėrimas papurtys rinką, ir likusiųjų grąža gali mažėti. Fondai turės ruoštis likvidumo atsiėmimo bangoms, padidės administracinės išlaidos. Tad pasitraukusiųjų nauda bus iš dalies finansuojama tų, kurie liks – jei tik nebus įvestas kompensacinis mechanizmas: išeinantieji turėtų sumokėti pasiliekantiems „skyrybų kompensaciją“. Ją taikyti reiktų ir atsiimant 25 proc. sukauptos sumos. Nes pasitraukimas turi kainą – ir ji neturi būti perkelta kitiems.

Teisiškai yra galimybė savanoriškai mokėti į II pakopą kad ir 10 proc. pajamų: kaupiant daugiau nei 3 proc. galima taikyti tokią mokestinę atskaitą, kokią visi pažįsta iš III pakopos. Tačiau reikia esminių pataisų: II pakopos paskatos nesumuoti su III pakopos paskata, kuri dar dešimt metų galios apsidraudusiems; panaikinti infliacijos devalvuotą 1 500 eurų atskaitos ribą ir palikti tik proporcinę 25 proc. apmokestinamųjų pajamų ribą. 

Pažangiausia būtų įmoką į II pakopą atskaityti iki GPM mokėjimo. Tuomet paskata iškart papildytų taupymą, o ne kitais metais paremtų asmens vartojimą. Patrauklų būtina padaryti ir anuiteto mokėjimo modelį.

Žmonės lygins skaičius, o esmė juose netelpa. Labiausiai „lango“ išeiti laukia tie, kam „pinigų reikia šiandien“. Tai momento pirmenybės klasika, o esminis civilizacijos laimėjimas yra kultūra, kurioje kaupti yra natūralu. Be šios kultūros ir susilaikymo nebūtų progreso. Paradoksas tame, kad būtent tiems, kas neturi kasdienio pertekliaus, institucinio kaupimo disciplina yra itin reikalinga. Šiai grupei labiausiai gresia skurdas senatvėje. Tad kaupti reikia kaip tik jiems, neturintiems pertekliaus. Kad viena diena jis atsirastų. 

Kaupimas kaip ateities prijaukinimo būdas

Suprasti privatų pensijų kaupimą – reiškia suprasti žmogaus buvimą laike, sprendimų priėmimą laike, ateities neapibrėžtumą, senatvės baimę. Būdamas ribotas, žmogus linkęs išleisti savo pajamas šiandien, o ne atidėti jų rytdienai. Šis prigimtinis polinkis yra palūkanų atsiradimo priežastis. Palūkanų šaltinis – kapitalo gebėjimas augti laike. Bet pati kilmė – grynai žmogiška: tam, kad žmogus atiduotų savo santaupas į kitų rankas, jis turi gauti apdovanojimą. Kuo jis didesnis – tuo daugiau motyvacijų taupyti.

Terminą „laiko pirmenybė“ tiksliau versti kaip „momento pirmenybė“. Prikrautas vežimėlis prekybos centre yra labai aiški apibrėžtis, kaip ir kelionė, į kurią galime išvykti poryt. O pensija – tai  neapibrėžtis su daug nežinomųjų. Aukotis dėl jos žmogui neatrodo prasminga. Tačiau tvarios institucijos gali tą neapibrėžtumą apvaldyti ir įžeminti. Pensijų fondai tarsi priartina ateitį ir tampa tiltu tarp šiandienos susilaikymo ir rytdienos saugumo.

Atkurus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos laisvosios rinkos institutui teko laimė įsitraukti į žmogaus ekonominei veiklai būtinų institucijų kūrimą, ir gana greitai supratome, kad žmogus turi būti laisvas ne tik kurdamas verslą bei dirbdamas, bet ir sulaukęs senatvės. Nuo 1994 m. ėmėme šviesti visuomenę ir politikus, ruošti dirvą pastatyti pensijų sistemą ant trijų ramsčių. Po dešimtmečio subrandinti įstatymai buvo priimti (2004 m.), pradėjo steigtis pirmieji fondai. Kaip ir dabar, valdė socialdemokratai.

Esminė reformos intencija buvo tokia: mažėjant Sodros įmokai, privati dalis turėjo didėti – iki įteisintos 5,5 proc. pajamų ribos, ir ilgainiui tikėtasi pasiekti 10 proc., kaip Vakaruose. Pasiryžimas įtvirtinti privačius pensijų ramsčius ir nuosekliai didinti kaupimo mastą buvo esminis lūžis. 

Techninis sprendimas buvo toks, kad visa socialinė įmoka keliavo į Sodrą, o jei žmogus rinkosi kaupti privačiai, įstatymu nustatyta dalis buvo nukreipiama į pasirinktą fondą kaupimui. Būtent dėl šio techninio sprendimo fondai vėliau buvo ne kartą kaltinti Sodros ir pensininkų skurdinimu. Taip gimė pirmoji politinė priešprieša tarp nūdienos poreikių ir ateities. Laiko pirmenybės įtampa išvirto iš asmeninio į politinį lygmenį. 

Gali būti, kad konfliktą tarp Sodros ir privataus kaupimo užprogramavo pats sistemos dizainas – savanoriškas perėjimas prie privataus kaupimo:  žmonėms palikta galimybė rinktis, ar pervesti dalį įmokų į privačius fondus, ar palikti Sodroje. 

Įtampos eskalaciją lėmė tai, kad po ilgo sovietmečio žmonės sunkiai mokėjo prisiimti atsakomybę, pasitikėti kitu, o juolab – privačiomis institucijomis.  Darbo pasidalijimo ir mainų ekosistema, kuri palengvina ir praturtina mūsų gyvenimą, vis dar laikoma žaidimo su nuliniu rezultatu aikštele, kur kažkas pelnosi, išnaudodamas „paprastą liaudį“. 

Posovietinio vaiko branda

Pensijų sistemos reikia ne tik nepasiturintiems, bet ir investuojantiems, nes gyventi aplinkoje, kur taupyti ir investuoti natūralu kiekvienam – reiškia apsisaugoti nuo demonizavimo ir galimos ekspropriacijos. Kaupimas pensijų sistemoje, pasinaudojant mokesčių paskatomis, gimdo vaisingą sinergiją su kitomis investicijomis. Nes 10 proc. nuo bruto pajamų, ir dar pasinaudojus mokesčių atskaita, yra žymiai daugiau negu 10 proc. nuo grynųjų pajamų, iš kurių daromos įprastos investicijos. 

Nėra kitos tokios švelnios ir pastovios pagalbos, kaip pensijų kaupimas, kuris padeda žmogui gyventi ekonomiškai apdairiai be pastovaus sąmoningo sprendimo. Šita „autopiloto“ forma susaisto – bet ir padeda išlikti laisvam. Jei sistema bus sustiprinta, o ne sugriauta, jaunajai kartai taps natūralu pradėti kaupti senatvei, vos tik įžengus į darbo rinką. Tai padės formuotis ir kitiems  gyvenime itin svarbiems bruožams. Juk žmogus, kurio momento preferencija sumažėja, visokeriopai labiau rūpinasi ateitimi, geba įsipareigoti ir saugo savo reputaciją. Jis yra patikimesnis partneris versle ir gyvenime, mažiau linkęs žaloti save ir pasaulį. Tad pensijų kaupimas tampa ir žmogaus charakterį ugdančia priemone, kuri toli pralenkia finansines perspektyvas. 

Pati įtampa tarp nepriklausomybės ir priklausomybės nuo institucijos, kuri valdo ateities pensiją, kyla būtent iš neturėtos, nepatirtos atsakomybės tradicijos. Anksčiau už mus viską nuspręsdavo valstybė, o dabar reikia patikėti ateitimi, kurios dar nėra; įsipareigoti sau, bet per kitą subjektą – fondą, kuriam turi suteikti pasitikėjimą; reikia prisiimti riziką – nes būti savarankiškam reiškia ir neturėti ką kaltinti. 

Kaupimas pensijai yra antropologinis visuomenės lūžis – iš valdiško vaiko į savarankišką, ilgo horizonto žmogų. Tai egzistencinio ryšio su savo ateitimi ir laiku atradimas, mokėjimas būti laisvu, atsakingu ir įsipareigojusiu žmogumi.  Tad ši reforma – mūsų brandos testas.

Originaliai publikuota INVESTUOK.