Per atostogas stabtelėję ir pailsėję, dar taip norėtume pasilepinti lėtesniu tempu ir kiek ilgesne kava. Vos tik įsijungę kompiuterį atrandame Elono Musko interviu ir jo pažadas nuostabiai atliepia poatostoginę nuotaiką: ateis laikas, kai robotai padarys už mus viską, o darbas taps neprivalomas – kaip auginti daržoves savo darže. Tai gal tas laikas jau atėjo ir galiu ramiai likti su kava savo gėlyne?
Deja, peržvelgusi darbo užduotis suprantu, kad ne. Po atostogų DI liepia mums dar labiau pasiraitoti rankoves: naujų įrankių ir funkcijų tiek, kad norint neatsilikti tenka vėl mokytis – skubiai.
Čia ir slypi pirmasis DI paradoksas. Jis mums žada mažiau darbo, tačiau kol kas tiems, kurie nori šiuo pažadu pasinaudoti, tenka dar sparčiau dirbti ir mokytis. Nuolat.
Gerų dalykų per mažai nebūna: E. Muskas kalba apie DI sukurtas „universalias aukštas pajamas“, Samas Altmanas – apie dividendus kiekvienam. Abiem atvejais pajamos žadamos nepriklausomai nuo darbo – tai plačiai žinoma kaip universalios bazinės pajamos (UBP). Tarkime, tai įmanoma. Mašinos gamina, robotai aptarnauja, o žmogus gali ilsėtis. Tik viena problema: kaip besiilsinčiam žmogui neatsilikti nuo progreso?
Dauguma diskusijų apie DI sukasi apie žmogų kaip darbuotoją. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija perspėja, kad DI kelia gebėjimų kartelę: vis svarbesni tampa ne programavimo, o skaitmeniniai, informacijos ir duomenų vertinimo, problemų sprendimo bei mokymosi įgūdžiai.
Tačiau tą pačią kartelę tenka peršokti ir vartotojui. Juk vartojimas nėra vien pinigų išleidimas. Technologijos suteikia vis daugiau galimybių ir įrankių, kuriais pasinaudoti reikia pasirengimo. Atpažinti produkto vertę, palyginti alternatyvas bei rizikas ir priimti sprendimus. Žmogaus pasirinkimai yra rinkos signalai verslui.
Kuo toliau, tuo daugiau gebėjimų reikia ne tik tam, kad išliktum reikalingas kaip kūrėjas, bet ir tam, kad būtum adekvatus vartotojas. Žinome, koks vargas žmonėms, kurie nesinaudoja skaitmenine bankininkyste ar išmaniosiomis programėlėmis. Net robotų uždirbtus pinigus reikia mokėti išleisti – ir pramogaujant, ir atostogaujant: „Ryanair“ įlaipinimo korteles perkėlė į telefonus ir popierinių nebepriima. Taškas.
„Technologiškai neįgudusiam žmogui – kad ir kiek pinigų gautų iš robotų – pasaulis netampa prieinamesnis.”
Štai čia tampa ypač aktualus UBP padarinių įvertinimas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto tarpdisciplininiai tyrimai nagrinėjo ne tik UBP kainą ar poveikį paskatoms dirbti, bet ir poveikį žmogaus prigimčiai, tarpusavio santykiams, motyvacijai. Vienas svarbiausių išryškėjusių aspektų – žmogaus gebėjimas savarankiškai veikti, arba agentiškumas.
Darbas suteikia mums daugiau negu pajamas. Jis beveik savaime verčia neatsilikti: kolega pasidalina nauja programėle, vaikas pamoko, darbdavys siunčia į kursus. Žinoma, galima mokytis ir nedirbant. Tačiau sistema, kuri pajamas ilgam atsieja nuo pastangų, silpnina kasdienę paskatą vytis pokytį. Vieną dieną gali paaiškėti, kad pasaulis jau bendrauja kalba, kurios nesupranti.
Būtent šiame kontekste reikia vertinti ir Lietuvoje taikomas dosnias nedarbo išmokas, mokamas net ir iš darbo išėjus savo noru. Trumpas stabtelėjimas gali virsti ne tokiu trumpu – nes progresas tuo metu nestabteli nė akimirkai.
„Pašalpų pinigai gali išlaikyti žmogaus perkamąją galią – bet jie negali suteikti gebėjimo orientuotis pasaulyje.”
Dažnai burnojama, kad DI magnatams terūpi, jog darbą praradę žmonės iš kažkur gautų pajamų ir turėtų už ką vartoti tai, ką pagamins visagaliai robotai. Tačiau net ir šiai formulei reikia žmogaus kitoje rinkos pusėje – ne redukuoto iki mokaus vartotojo, bet gebančio augti drauge su progresu. Atsilikę nuo naujovių tampame bejėgiai ne tik darbo rinkoje.
Tad DI pažadas įgauna netikėtą prasmę: kuo daugiau jis gali padaryti už mus, tuo svarbiau tampa tai, ko negalime deleguoti niekam – būtinybė patiems augti drauge su pasauliu. Kuo daugiau gerovės DI gali sukurti, tuo svarbiau jos nepaversti atlygiu už nieką. Kad išliktume motyvuoti, kūrybiški ir alkani veikti.
Dėkojame, kad užsiprenumeravote!
