Gegužės 1-ąją, šią Darbo ir nedarbo dieną, daugelis mūsų tradiciškai išvažiuojame į gamtą – kas sodinti bulvių, kas pasidžiaugti pavasario saule, susitvarkyti sodus ir daržus. Ši, kone idilės diena, ne visuomet buvo tokia rami. Ji gimė XIX a. darbininkams kovojant dėl darbo sąlygų ir valandų, o vėliau buvo perimta komunistinių režimų, kuriems kai kas dar ir šiandien jaučia nostalgiją. Komunistai šventė darbą ir šlovino darbo žmogų, tačiau galiausiai tą žmogų nužmogino, o darbo prasmę – ištuštino.

Sovietmečiu gegužės 1-oji tapo privalomu spektakliu, kai darbo žmonės lygia vorele žygiavo pro tribūną, iš kurios jiems mojavo vadukai. Gerą savaitę iki šių iškilmių „visaliaudiniais“ subotnikais (privaloma komunistine talka) buvo minimas komunistų vado Vladimiro Lenino gimtadienis. Tą dieną visi be jokio atlygio vykdė planą ir viršplanį, valė gatves ir miškus, o per pietus draugiškai užkasdavo ir išgerdavo, dažnai pabaigdami šventę ne pagal komunistinę moralę. Nepaisant ilgų ginčų, Lenino palaikai iki šiol guli mauzoliejuje – tarsi atsisakymas galutinai pripažinti sistemos žlugimą.

Ir ši sistema niekur nedingo. Komunizmas vis dar gyvuoja tolimose sovietų imperijos valdose. Kuba šiandien yra kone paskutinė Sovietų respublika, imperijos lūžena, dar viešai neišsižadėjusi komunizmo. Gegužės 1-ąją Kuboje, kaip ir kasmet, vėl šurmuliavo paradas – moksleiviai ir darbo žmonės žingsniavo su vėliavomis ir lozungais, šlovinančiais darbą ir, lygybę ir solidarumą.

Tačiau už šių žodžių slepiasi baisi tikrovė. Miestų gatvės tiesiog užverstos šiukšlėmis, kurių pūvančio tvaiko žmonės nebegali pakęsti. Žurnalistų klausiami apie savo troškimus, kubiečiai vienbalsiai prisipažįsta trokštantys vos trijų dalykų – maisto, elektros ir kad kas nors išvalytų jų aplinką nuo nepakeliamo šiukšlių tvaiko. 

Kas tas „kas nors“? Visuomenėje, kur „viskas yra visų“, šis klausimas ilgainiui praranda adresatą. Kai visi yra šeimininkai, nelieka nė vieno, kuris iš tikrųjų išeitų su šluota arba suorganizuotų traktorius iš apylinkių ir paragintų gyventojus talkai. Komunizmo šiukšlių krūvos tokios didžiulės ir taip neatsakingai pildomos diena iš dienos, kad niekam nekyla ranka imtis apsivalymo – jeigu ne visuotinio, tai bent savo kieme.

Kai savivaldybės šiukšliavežis per ilgai neatvažiuoja, liudijama, jog žmonės tiesiog padega miesto centre susikaupusius šiukšlynus – ir tai ekologinės katastrofos ženklas. Tačiau ir be ugnies aplinkos užterštumas, plintančios ligos, graužikai, benamiai šunys rodo, kad padėtis katastrofiška. Virš miestų vis gausiau skraido juodieji grifai – jie  padeda žmonėms apsivalyti nuo gatvėse sukrautų šiukšlių.

Šiandieninę Kubos padėtį dalis žmonių sieja su tuo, kad JAV blokuoja Venesuelos tanklaivius. Tačiau JAV embargas Kubai – vienokiu ar kitokiu pavidalu – veikė nuo pat Fidelio Kastro ir vadinamųjų barbudų, ispaniškai „barzdotųjų“, revoliucijos pergalės. Iki 1959 m. buvusi viena iš turtingesnių Lotynų Amerikos šalių, Kuba laipsniškai nusigyveno iki visiško skurdo. Kol ji artimai bendravo su TSRS ir buvo neoficialia jos dalimi, tol dar kažkaip gyvavo (gal net kiek geriau, negu kitos sovietų respublikos), tačiau iširus TSRS ir nutrūkus subsidijuotiems prekybiniams ryšiams, išryškėjo tai, kas iki tol buvo maskuojama – sistema nekuria vertės. Katastrofa vyksta ne dėl embargo – Kuba liko vienintele sovietų satelitė, viešai „neatsižegnojusi“ komunizmo ir tęsianti leninizmo kelią.

Todėl šiandien, kaip liudija medijos, kubiečiai stokoja elementaraus maisto – ryžių, vištienos ir kitų kasdienių produktų, kuriuos gauna pagal talonus, išstovėję ilgose eilėse. Kadaise Fidelis Kastro žadėjo, kad pienas šalyje bus nemokamas, o dabar tik vaikai ir seneliai gauna talonus įsigyti ribotą kiekį pieno miltelių. Šalyje, kurioje Ernestas Hemingvėjus parašė „Senis ir jūra“, šiandien trūksta net druskos ir žuvies.

Tiesa, valdžia buvo priversta vis labiau toleruoti privačią iniciatyvą, tad lygiagrečioje rinkoje produktų yra, bet jie neįperkami valstybinių įmonių darbininkams. Nes šios įmonės taip ir nesukuria vertės, kuri leistų mokėti atlyginimus, atitinkančius realybę. Koks paradoksas – komunizmas sugeba nužmoginti žmogų ir atimti iš darbo jo pagrindinę paskirtį – prasmę, žmogaus gyvybės palaikymą, tarnystę vienų kitiems.

Čia tinka tokia sena, beveik anekdotinė istorija apie sovietinę vinių gamyklą. Kai planas buvo skaičiuojamas tonomis, jie pradėjo kalti milžiniškas, kilogramines ir niekam nereikalingas vinis. Kai planą pakeitė į vienetus – fabrikas perėjo prie mažyčių, beverčių viniukų. Baisiausia, kad tai visgi ne anekdotas, o sistemos logika.

Klausimas, kaip tokia šalis, kaip Kuba, gali grįžti prie normalaus gyvenimo, kai tūkstančiai žmonių, parodžiusių drąsą priešintis, yra uždaryti kalėjimuose? Padėti laisvės kovai galėtų ir diaspora, o Kubos atveju ji ypač gausi: vien JAV gyvena tiek išeivių iš Kubos, kad sudarytų ketvirtadalį salos gyventojų, veikia šimtai kubiečių išeivijos organizacijų. Tačiau pokyčiui reikia ne vien skaičiaus, o vienybės – panašiai kaip mūsų Sąjūdis sujungė labai skirtingų pažiūrų žmones ir leido Lietuvai iškovoti nepriklausomybę bei laisvę.

Mes galime padėti toms šalims, kurios šiandien dūsta po šiukšlėmis ir ideologijomis, – pirmiausia, savo padrąsinimu ir pavyzdžiu, neišbarstydami atkovotos laisvės ir išlikdami švyturiu tiems, kurie dar kenčia nuo komunizmo.

O ypatingą nostalgiją komunizmui ar sovietmečiui jaučiantiems dar yra proga aplankyti Kubą, šią paskutinę sovietinę lūženą – ir pamatyti gatvėse skurdą, eiles bei gausias komunizmo atliekas, kurias vis dar bandoma pridengti vėliavomis, paradais ir kalbomis apie darbo žmogų.