Rinkimams ruošiasi ir politikai, ir jų rinkėjai. Pasaulyje, kuriame ypač svarbu prognozės, politika išlieka tas laukas, kurį prognozuoti nelengva. Ir vis dėlto reikia. Tad pradėkime nuo paradigmų, kurios gali padėti. Artėjančių rinkimų dvikovos – tarsi priešprieša tarp dviejų pasaulėžiūrų.

Pirmoji paremta supratimu, kad mes, žmonės, galime patys savimi pasirūpinti. Dirbame, investuojame, taupome, padedame vieni kitiems ir atsidedame tam laikui, kai dirbti nebegalėsime. Mokomės gyventi pagal laisvės ir atsakomybės principą, kaip ir įtvirtinta mūsų Konstitucijoje.

Su šiuo gyvenimo išpažinimu nuolat kovoja mentalitetas, persmelktas politinio mesianizmo: „Ateisiu štai aš į valdžią ir prisiimsiu už jus, žmonės, atsakomybę. Duosiu jums valgyti, duosiu užsidirbti, o kai pasensite ir nebegalėsite dirbti, parūpinsiu jums valdišką pensiją.“ Tai girdėdamas neretas ima laukti iš valdžios daugiau maisto davinio, apsaugos ir garantijų, o senatvėje – valdiškos ligoninės ir sočios pensijos.

Šios dvi pasaulėžiūros kausis ir artėjančiuose Seimo rinkimuose. Todėl ir rinkėjams, ir politikams verta gilintis į ekonominio gyvenimo dėsningumus, kad gebėtume atskirti politinio veiksmo reikalaujančias problemas nuo tokių, kur veikti pagal Konstituciją valdžios institucijoms nedera. Rinkimų knygoje „Mandatas lyderystei“ gilinamės į skirtingus verslo bei politikų vaidmenis bei indėlį į visuomenės gyvenimą, nes būtent tai lemia politines pažiūras bei sprendimus.

VERSLININKO MISIJA VISUOMENĖJE – UNIKALI IR PER MAŽAI PAŽINTA

Kol verslo vaidmuo lieka mažai suprastas, politinė erdvė linkusi jį demonizuoti. O tada ir nusitaikyti į jį reguliavimais, suvaržymais, mokesčiais bei kitaip bloginti veiklos sąlygas. Bet juk verslininko misija visuomenėje unikali – sujungti ribotus išteklius taip, kad jie neštų maksimalią naudą visuomenei. Tam reikia nuolat veikti daugybės neapibrėžtumų sandūroje, budėti dėl tūkstančių veiksnių svyravimo ir atsakyti į juos kuriamuoju veiksmu, prisiimti riziką ir įgyvendinti sprendimus grumiantis su ateities nežinomybe. Šios atsakomybės ir jų vaisiai neregimi taip, kaip regimas kitų žmonių darbas ir jo rezultatai, tad ir verslininko vaidmuo dažnai lieka nesuprastas. O gerovės kūrimo paslaptisneįminta. Tik keičiant politikų, valdininkų ir visuomenės požiūrį į verslą galima kurti pagarbos jam erdvę, o kartu – verslo moralės erdvę. Rinkimų metais ypač aktualu užkardyti viešas patyčias iš verslininkų kaip brutaliai pakertančias šalies konstitucinius pamatus: privačią nuosavybę, laisvus mainus, santarvę. Politikų žodžiai šiais metais turės didžiulę galią – jie gali arba užkirsti kelią kapitalo ir veikiančių įmonių pasitraukimui iš Lietuvos, arba atvirkščiai, jį paspartinti. Puoselėti gerovės kūrimą arba ją naikinti.

Ne mažiau svarbus ir visais politiniais sprendimais atspindimas požiūris į pelną. Pernelyg dažnai pelnas Lietuvoje laikomas blogiu. Tačiau tam, kad įmonės būtų iš tiesų tvarios, o ekosistema funkcionuotų visuomenės labui, įmonės privalo veikti pelningai. Pelnas sudaro sąlygas tęsti ir plėsti veiklą, patvirtintą vartotojų kaip ekonomiškai reikalingą. Pelnas teikia informaciją apie vartotojų pasirinkimus, sujungia vartotojus, investuotojus bei gamintojus ir užtikrina efektyvų išteklių paskirstymą visuomenėje. O už šios nepamainomos pelno funkcijos budi žmonės. Ir jie bei jų uždirbamas pelnas verti visuomenės dėkingumo ir pagarbos.

Jei mūsų ekonominė politika bus palanki privačiai iniciatyvai ir investicijoms, kapitalas galės vaisingai kurti gerovę ir nebus išvežamas svetur ieškant saugesnių ir tvaresnių jo išsaugojimo būdų. 34-eri nepriklausomybės metaipakankamai brandus amžius, kad visuomenė atrastų privačios nuosavybės ir investicijų vaidmenį, o politikai nustotų prieš juos kariauti. Įdomus eksperimentas įvyko Lietuvoje su vadinamuoju „Žaliuoju koridoriumi“ – palengvintu investicijų keliu. Dabar jis prieinamas tik stambioms investicijoms, tačiau turi unikalią savybę – jis puikiai įvardija problemas, su kuriomis susiduria visi investuotojai. Tad šis specialusis koridorius turėtų tapti žemėlapiu, nurodančiu bet kurios pakraipos valdžiai, kokias kliūtis investicijų kelyje būtina panaikinti. Tik pamąstykime – jeigu dideles investicijas galima atleisti nuo detalaus plano rengimo ir net nuo „perteklinio poveikio aplinkai vertinimo“, jeigu administracinius sprendimus jie gauna per tris dienas, o valstybinę žemę išsinuomoja be aukciono, tai dar labiau turi būti prieinama smulkioms ir vidutinėms mūsų vietinių investuotojų iniciatyvoms.

.Žaliasis koridorius“ sufleruoja, kokia ben dra tvarka neatsižvelgiant į investicijų dydį turi būti taikoma teritorijų planavimo, statybos, žemėtvarkos, migracijos ir kitose srityse. Jeigu stambiam projektui galima suteikti leidimus per tris dienas, skaitmeniniais laikais tai turi būti prieinama kiekvienam. Tad, nors „Žaliasis koridorius“ sukurtas stambiesiems, po rinkimų jis gali praversti kaip įrankis pagerinti veiklos sąlygas visų dydžių verslams.

MOKESČIŲ PERTVARKOS LEITMOTYVAI

Visa apimanti mokesčių peržiūra išeinančiai Vyriausybei nepavyko, mat buvo bandoma susitarti su visuomene dėl daugybės detalių, nesutarus dėl principų. O principai, reikalingi visiems be išimties verslininkams ir investuotojams, yra paprastumas, skaidrumas, proporcingumas, efektyvumas. Jų sinergijoje slypi svarbus mokesčių pertvarkos principas, kurį priminti prieš rinkimus būtina: negalima skaičiuoti reformų rezultatų, naiviai dauginant padidintus tarifus iš veiklos rodiklių. Šio principo neigimas brangiai kainuoja valstybei. Maži mokesčiai ir konkurencingos taisyklės atneša daugiau biudžeto pajamų ir net gali padidinti politikų mėgstamą perskirstymą, neužkraunant žmonėms perteklinės naštos.

Lietuvai pasiekus vieną aukščiausių iš buvusių socialistinių šalių pajamų lygį, vis dažniau prakalbama apie pavojų įstrigti vidutinių pajamų spąstuose. Norėdami mus iš jų išvaduoti, politikai didina minimalią algą ir riboja darbo migraciją, kad darbuotojų trūkumas spaustų darbdavius didinti atlygius. Tačiau esminė ir kone vienintelė priemonė, leidžianti neįstrigti vidutinių pajamų spąstuose, yra investicijos ir taupymas, kurie įsuka ekonomikos variklį ir palaiko jo kurą. Išlaisvinę investicijas ir taupymą iš juos stingdančių spąstų, išlaisviname ir žmonių pajamų bei gerovės augimą. Pripažinus pelno vaidmenį visuomenėje, beveik savaime aiškėja ir būtinybė sudaryti įmonėms sąlygas investuoti iš pelno be apribojimų ir papildomos mokesčių naštos. Tam reikia įvesti paskirstytojo pelno mokesčio modelį: juo apmokestinamas tik tas pelnas, kuris yra išmokamas akcininkams dividendais, o reinvestuojamas pelnas bei kaupiami rezervai yra neapmokestinami. Taikant šį modelį, būtų sprendžiama daug įmones kamuojančių problemų: nebeliktų avansinio mokėjimo, nes mokestis būtų susietas su dividendų mokėjimu ir tobulai suderintas su įmonės pinigų srautais, neliktų dvigubos – finansinės ir fiskalinės – apskaitos, taip pat būtų panaikinta lengvatų pasiūla ir paklausa bei sudėtingų taisyklių poreikis.

Iš principo tai atitinka investicinės sąskaitos modelį, tik pritaikyta įmonių lygiu. Tiesa, tam reikia ir mentaliteto pokyčio – pripažinti, kad įmonių investicijos nėra nuostolis ar praradimas biudžetui. Juk kiekvienas investuotas euras sumažina valstybės išlaidas bedarbiams išlaikyti, perkvalifikuoti, finansuoti socialinę paramą. Būtent privačios investicijos kuria gerovę, o valdiškos investicijos tik vadinamos investicijomis, tačiau savo esme – sprendimų priėmimo logika, atsakomybe bei efektyvumu – tokios nėra. Aukoti privačias investicijas dėl išteklių centralizavimo biudžete ir didesnių valdiškų investicijų – didžiulė klaida. Ir tai ne kalbos klaida.

Dar vienas žemai kabantis vaisius naujai valdžiai – momentinio ilgalaikio turto nusidėvėjimo, prieinamo visoms įmonėms, įgyvendinimas. Ši paprasta priemonė jau yra paruošta ir ji akimirksniu suaktyvintų investicijas, kurias ypač nustekeno infliacija (dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo ypatumų). Kol neįgyvendintas paskirstytojo pelno mokesčio modelis, apvalymo nuo biurokratinių apribojimų laukia investicinio projekto, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) bei kitos investicijas palengvinančios nuostatos. Tai leistų pasinaudoti šiomis priemonėmis ne tik stambiausiems ir pajėgiausiems žaidėjams, bet ir bet kuriai Lietuvos įmonei, neatsižvelgiant į jos dydį.

Investicinė sąskaita – ką tik įgyvendintas papildomas investavimo skatinimo būdas. Ji leis fiziniams asmenims drąsiau ir paprasčiau investuoti, nes mokestis bus taikomas tik išimamoms lėšoms. Investicinė sąskaita pati savaime yra puikus dalykas, tačiau blogai tai, kad ja buvo pridengtas III pakopos ir gyvybės draudimo įmokų mokestinės atskaitos panaikinimas. Tokios karčios investicinės sąskaitos įteisinimo aplinkybės perspėja, kad ir šis puikus mokesčių režimas ateityje gali būti kvestionuojamas ir netgi atšaukiamas.

Jeigu politikai iš tiesų nori, kad Lietuvoje būtų kuriama aukšta pridėtinė vertė, proporcingumas turi tapti pagrindiniu pajamų mokesčio bruožu. Visoms pajamoms nepriklausomai nuo jų rūšies ar dydžio turi būti užtikrintas bendras ir proporcingas 15 % mokesčio tarifas. Pastaraisiais metais sklandančios kalbos apie progresinius mokesčius kapitalo prieaugio pajamoms ir dividendams, laimė, ir liko tik kalbos. Tačiau net ir grasinimai įvesti progresinius mokesčius suminėms asmens pajamoms spėjo išgąsdinti kapitalą ir mūsų geopolitinėmis sąlygomis tikrai neprisideda prie investicijų tvarumo. Už tai galiausiai susimokame darbo vietomis ir tirpstančia mokestine baze.

Infliacija iškraipė mūsų mokesčių sistemąjoje yra įvairių fiksuotų dydžių, kurie realia verte nusileido žemyn, o mokesčių ir administravimo našta dėl to neproporcingai išaugo. Pavyzdžių gausu – tai ir progresinio pajamų mokesčio, ir smulkių įmonių pelno mokesčio slenksčiai, ir daugelis kitų. Dėl infliacijos jie nutolo nuo jiems skirtos funkcijos, todėl tikslinga atsisakyti fiksuotų slenksčių, o kol tai neįgyvendinta, būtina visus mokesčių ir kituose įstatymuose fiksuotus slenksčius indeksuoti pagal jau įvykusį infliacijos faktą ir numatyti automatinį indeksavimą ateityje.

Valstybės institucijos turėtų koncentruotisir į kitų infliacijos sukeltų problemų sprendimus valstybės valdose: indeksuoti ne tik mokesčių, bet ir kitus įmonių bei veiklos klasifikavimo slenksčius, taip pat viešųjų pirkimų rodiklius ir pan., kai ūkio subjektai be valdžios sprendimo negali prisitaikyti prie infliacijos padarinių ir patiria padidėjusią finansinę bei reguliavimo naštą ir veiklos neapibrėžtumą.

ILGALAIKIS TAUPYMAS IR INVESTAVIMAS – TIKSLINGAI IR SĄMONINGAI

Šalies pensijų sistemoje įtvirtinto subsidiarumo tarp valstybės ir žmogaus esmė – paskirstyta atsakomybė už žmogaus pajamas senatvėje. Tam būtina galimybė be mokesčių naštos kaupti dalį pajamų pensijų fonduose, kad ateityje privati pensija papildytų mokamą „Sodros“. Tai yra ne techninis klausimas, kaip kartais manoma. Jis išgrynina dviejų pasaulėžiūrų skirtumus. „Sodros“ veikimo modelis yra pay as you go: jis paremtas elementariu perskirstymu tarp dirbančiųjų pensininkams, todėl mūsų demografinėje situacijoje jau tampa nebetvarus. Visus jo papildymus – II ir III pensijų pakopas, gyvybės draudimą ir kitus įrankiusreikia stiprinti, o ne griauti. Tačiau ką tik buvo panaikintas GPM režimas, leidžiantis iš apmokestinamųjų pajamų atimti gyventojų įmokas į investicinio gyvybės draudimo fondus ir pensijų fondus. Kadangi įmokos į III pakopos fondus yra atliekamos iš jau apmokestintų pajamų, GPM susigrąžinimo galimybė buvo kuklus įrankis, prisidedantis prie subsidiarumo ir motyvuojantis žmones kaupti savarankiškai. Jis jokiu būdu nėra ir neturėjo būti laikomas mokestine lengvata. Kadangi jau apdraustiems asmenims numatytas pereinamasis laikotarpis, tikslinga iš naujo apsvarstyti šio režimo logiką bei ilgalaikį vaidmenį ir grįžti prie jo taikymo, numatant tik vieną – 25 % apmokestinamųjų asmens pajamų ribą. Taip būtų išspręsta ir kita problema – įstatyme užfiksuota 1 500 eurų atskaitos riba, už kurią grąžinama iki 300 eurų GPM, dėl infliacijos iš esmės tapo niekinė ir mažai padeda senatvei kaupiantiems asmenims. Riba, nustatyta kaip pajamų proporcija, vėl padarytų šį įrankį aktualų visoms gyventojų grupėms ir leistų jiems sukaupti adekvačias pajamas senatvei. Pensijų kaupimo tvarumui itin aktualus yra laiko pirmenybės reiškinys, kitaip tariant, žmonių teikiama pirmenybė šiandienos vartojimui, o ne ateičiai. Šio principo įsisavinimo lygis šalies pensijų politikoje vis dar labai žemas, o juk jis lemia, ar bus palaikoma ilgalaikio taupymo ir investavimo ekosistema.

Atsižvelgiant į gyventojų nepasitenkinimą pensijų sistemos pokyčiais, svarbu depolitizuoti pensijų kaupimą ir siekti sistemos stabilumo. Pateisinami tik tokie pokyčiai, kurie stiprintų kaupimo sistemą, motyvuotų gyventojus kaupti ir didinti sukauptą turtą. Pasaulio bankas pripažįsta, kad „padidinti antrosios pakopos vaidmenį galima tik papildomai padidinus įmokų tarifus“. Nuoseklus neapmokestinamos įmokos į antros pakopos pensijų fondus didinimas iki Vakarų šalyse įprastų 10 % yra veiksminga priemonė plėtoti pensijų draudimo aprėptį ir pagerinti pajamų pakeitimo koeficientą pensijoje.

Investuodamas iš jau apmokestintų pajamų žmogus pradeda kaupimą nuo 40 % mokesčiais sumažintos sumos. O tai reiškia, kad po 40 metų ta suma pagal vidutinį prieaugį bus bent perpus mažesnė negu kaupiant žmogaus uždirbtas ir neapmokestintas lėšas. Štai kur realūs šaltiniai padidinti privačiai sukauptas pensijas ir kartu žmonių motyvaciją taupyti ir kaupti senatvei.

Pensijų sistemos stabilumas didina gyventojų įsitraukimą bei pasitikėjimą. 31 % kaupiančiųjų teigia, jog kaupti juos skatina tęstinumas ir valstybės palaikymas. Atsižvelgiant į mokesčių režimą bei demografines prognozes, tikslinga palikti galioti nuostatas dėl automatinio įtraukimo ir lėšų išlaikymo. Taupymo sistemą galima tik plėtoti, įtraukiant vis daugiau įvairių priemonių, kurios leistų žmonėms savarankiškai ar su finansinių tarpininkų pagalba užsitikrinti pajamas išėjus į pensiją.

SVEIKI PINIGAI – SVEIKA EKONOMIKA

Pastaraisiais dešimtmečiais valdžia vis dažniau naudojo pinigus kaip ekonomikos skatinimo priemonę, siekdama sukurti augimo iliuziją ir taip užgožti realias žmonių problemas. Arti nulio nuleistos palūkanos tarsi diegė į žmonių pasąmonę jų prigimčiai prieštaraujančią logiką – ateities gėrybės kainuoja tiek pat kaip ir dabartinės. Tai negalėjo nepaveikti ekonomikos procesų ir sudavė smūgį taupymui, kuris turi maitinti ekonomiką tikru, o ne iš oro sukurtu kapitalu. Šios politikos padarinių pamokos dar laukia apibendrinimo.

Pandemijos laikotarpiu pinigų kiekis euro zonoje buvo padidintas 25 %, o Lietuvoje 68 %. Pinigų kiekiui staigiai augant, paklausa buvo stimuliuojama taip, kad ekonomiką ištiko rekordinė infliacija. Pinigai nebeatliko dalies savo funkcijų, žmonės ir įmonės patyrė vieną didžiausių ekonominių sukrėtimų, o kaltę dėl infliacijos atsakingos institucijos bandė suversti verslui. Infliaciją Europos Centrinis Bankas (ECB) siekė suvaldyti sparčiausiai per euro zonos istoriją didindamas palūkanas. Vos per vienus metus ECB dešimt kartų kėlė palūkanas, kol šios pasiekė 4,00–4,75 % intervalą, ir įpratusiems prie nulinių palūkanų ekonomikos dalyviams teko staigiai keisti veiklos planus. Tačiau kitas ECB turimas kovos su infliacija įrankis – pandeminės vertybinių popierių programos reinvestavimo mažinimas – pradėtas taikyti tik 2024 m. viduryje. Kovojant su infliacija palūkanomis, labiausiai nukenčia privatus verslas, kuriam paskolų tvarkymas pabrango sparčiausiai per visą euro zonos istoriją. O vyriausybės toliau tęsia skolinimąsi bei išlaidavimą ir neskuba grįžti prie Mastrichto sutarties rodiklių. Rudenį ateisiantis naujas politikos sezonas – gera proga patikrinti, ar politikai nekuria lūkesčių, kad įmanoma užtikrinti nuolatinį ir nepertraukiamą pajamų lygio augimą nepriklausomai nuo asmens ir įmonių veiklos rezultatų.

Supratimas, kad ne visi žmonių lūkesčiai ir nepasitenkinimai turi būti adresuoti politikui, išlaisvina nuo amžino pataikavimo rinkėjui ir viliojimo dosniais pažadais. Tai apsaugo politikus nuo daugelio klystkelių ir leidžia sutelkti veiksmą į pačios valstybės valdas, kur skaidrių ribų, tvarkos ir efektyvumo reikia pirmiausiai. Tai apsaugo ir mus, rinkėjus, nuo tokių sprendimų, kurie padaro mus amžinai priklausomus nuo valdžios ir priverčia nuolat tikėtis ir šauktis valdžios malonės. 

Originaliai publikuota INVESTUOK.