2021–2027 metų finansavimo laikotarpiui einant į pabaigą, Europos Sąjunga (ES) pradėjo planuoti naująjį 2028–2034 metų biudžetą. Šis pajamų ir išlaidų planas, kuriam pritarti turės visos 27-ios valstybės narės, yra vienas svarbiausių dokumentų. Nuo jo priklausys ne tik tai, kiek pinigų bus skiriama skirtingoms sritims, bet ir tai, kokį ekonominį kursą Europa pasirinks artimiausiam dešimtmečiui.
Šis biudžetas – pirmasis po bendriją sudrebinusios Mario Draghi ataskaitos, aiškiai atskleidusios Europos konkurencingumo problemas. Žemyno ekonomika stagnuoja, atotrūkis nuo JAV sparčiai auga, o technologiniu pažangumu daugelyje sričių mus aplenkė ir Kinija. Tai reiškia paprastą dalyką – tam, kad pragyvenimo lygis žemyne augtų, o Europa gebėtų tinkamai reaguoti į jai kylančius iššūkius, būtina imtis veiksmų, didinančių konkurencingumą.
Todėl naują ES biudžetą būtina vertinti per konkurencingumo prizmę – ar jis padės Europai tapti greitesnei, efektyvesnei ir labiau integruotai? Ar įmonėms taps palankiau kurti, investuoti ir samdyti darbuotojus čia, Europoje, o ne kitose pasaulio vietose?
ES biudžetas tampa vis svarbesnis ir Lietuvai – mūsų ekonomika auga ir vejasi kitas žemyno valstybes – vadinasi, į bendrą ES katilą įnešime vis daugiau. Pamažu tapsime ne paramos gavėjai, o rėmėjai – ypač planuojamos ES plėtros kontekste. Dėl to kaip niekad svarbu atsakyti į klausimą – ar ES biudžetas ir jos funkcijos turi augti neribotai? O galbūt ES turėtų daryti mažiau, tačiau gerokai kokybiškiau?
Europos Komisija, parengusi pirminį naujojo biudžeto variantą, vadina jį ambicingu ir dinamišku. Ji teigia, kad jos siūlomas biudžetas suteiktų „galingą postūmį Europos konkurencingumui ir padėtų užsitikrinti saugias tiekimo grandines, paskatintų inovacijas ir užtikrinti pasaulinę Europos lyderystę žaliųjų ir išmaniųjų technologijų srityse“. Naujojo biudžeto dydis išties ambicingas – per septynerius metus ketinama išleisti 1,76 trln. eurų, t.y. beveik perpus daugiau, nei palyginamosiomis kainomis planuojama išleisti dabar galiojančio 2021–2027 metų biudžeto laikotarpiu. Iki šiol ES biudžetas sudarė 1,11 proc. žemyno ekonomikos, planuojamas biudžetas gali išaugti iki 1,26 proc.
Tačiau didesnės išlaidos savaime nereiškia geresnio gyvenimo bei verslo aplinkos. Ypač, jei jos nėra lydimos biurokratinę naštą gyventojams bei verslui mažinančių sprendimų ir yra nukreipiamos į nacionalinio lygmens funkcijas dubliuojančias programas. Kaip keičiasi išlaidos konkrečioms sritims palyginti nelengva, nes kai kurios biudžeto eilutės apjungtos – išlaidų programų skaičius mažėja nuo 52-ių iki 16-os. Pavyzdžiui, sanglaudos politika, skirta skatinti mažiau pasiturinčių valstybių ekonomikas, apjungta su parama žemės ūkiui po bendru „nacionalinių ir regioninių partnerysčių“ skėčiu. Kartu išskiriamos naujos išlaidų sritys, pavyzdžiui, „Europos konkurencingumo fondas“, „Gynyba ir saugumas“ bei „Migracija ir sienų kontrolė“.
Pats faktas, jog ES ketina įkurti naują, konkurencingumui didinti skirtą fondą demonstruoja, jog Europa pripažįsta poreikį gerinti verslo aplinką. Visgi, kyla abejonių, ar valdžios skirstomų subsidijų ir kitų paramos priemonių trūkumas yra prarasto ES konkurencingumo priežastis. Mario Draghi ataskaita įvardijo, jog Europoje, lyginant su JAV, įmonių augimą ypač riboja kapitalo rinkų fragmentacija, pasižyminti 27-iomis reguliavimų ir priežiūros sistemomis. Dėl to Europos įmonėms gerokai sunkiau gauti finansavimą, nei JAV, kurioje veikia vieninga, masyvi kapitalo rinka. Tuo tarpu, milijardai europiečių santaupų neįdarbinami dūla taupomuosiuose indeliuose, arba plaukia į JAV akcijų biržas. Būtent privataus kapitalo įveiklinimas būtų pats galingiausias postūmis link konkurencingos Europos.
ES steigimo sutartyse įtvirtinta, kad jos bendrijos veikimo pagrindas – subsidiarumo principas. Jis reiškia, kad ES „ima veikti tik tada ir tik tokiu mastu, kai valstybės narės numatomo veiksmo tikslų negali deramai pasiekti centriniu, regioniniu ir vietiniu lygiu, o Sąjungos lygiu dėl numatomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiekti būtų geriau“. Tad į klausimą, ką finansuoti turėtų ES, atsakyti padeda klausimas: ar šalis pati gali sėkmingai išspręsti šią problemą, ar ji peržengia šalies sienas ir yra per didelė, kad šalis pati su ja susidorotų? Būtent per jį turėtų būti vertinamas ir ES biudžetas.
Sienas peržengiantys klausimai pagrinde susiję su bendrąją rinka ir laisvu judėjimu, pavyzdžiui, susisiekimą tarp šalių gerinanti geležinkelių infrastruktūra, išorės sienų apsauga bei kova su tarptautiniu nusikalstamumu. Akivaizdu, jog tarptautinės studentų mainų programos taip pat peržengia vienos valstybės narės kompetencijas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, organizuoti mokymus vietos ūkininkams valstybė narė gali pati – abejotina, jog europinis finansavimas čia turi pridėtinės vertės.
Subsidiarumo principas padeda atskirti, kur ES finansavimas gali stiprinti konkurencingumą, o kur jis tampa tiesiog perskirstymu. Siūlomo ES biudžeto analizę atlikęs Europos analitinių centrų tinklas EPICENTER atkreipia dėmesį, jog didelė dalis ES biudžete numatytų finansavimo programų subsidiarumo testo neišlaiko. Kitaip tariant, finansavimo programos, kuriomis siekiama perskirstymo, paramos ar intervencijos į atskirus ekonomikos sektorius turėtų būti finansuojamos ne ES biudžetu, o nacionaliniu valstybių narių lygmeniu.
EPICENTER analitikai pastebi, jog siūlomame biudžete atliktas programų apjungimas ir jų skaičiaus sumažinimas dar labiau apsunkina galimybę įvertinti, ar tam tikra išlaidų eilutė atitinka subsidiarumo principą ir kuria pridėtinę europinę vertę. Pavyzdžiui, sienų apsauga (ES kompetencija) ir migrantų socialinė integracija (nacionalinė kompetencija) sugrupuojamos į vieną programą. Dėl to sunku įvertinti, kokia lėšų dalis atiteks tarpvalstybinės svarbos funkcijai užtikrinti, ir kokia dalis – nacionalinės socialinės politikos priemonėms.
Augančiam ES biudžetui finansuoti planuojami nauji mokesčiai visiems europiečiams. Planuojama, kad savarankiškų ES lygmens pajamų, kuriuos galima laikyti ES lygmens mokesčiais, skaičius augs nuo keturių iki devynių. Tarp siūlymų – papildomas tabako produktų mokestis, mokestis už tinkamai nesurinktas elektros ir elektroninės įrangos atliekas. Nerimą kelią siūlymas įvesti naują mokestį, skaičiuojamą nuo ES įmonių apyvartos.
Būtent čia išryškėja siūlomo biudžeto paradoksalumas. Nors Europos Komisija išskiria konkurencingumą tarp svarbiausių prioritetų ir net ketina jam steigti specialų fondą, kartu ji siūlo naują mokestį, kertantį būtent Europoje veikiančių įmonių konkurencingumui. Jį mokėti turėtų įmonės, viršijančios nustatytą apyvartos ribą – net jei įmonė yra aktyvią plėtrą vykdantis startuolis, finansuojamas privačiu kapitalu ir dar neuždirbantis pelno – šio mokesčio jis neišvengs. Tad jis virstų dar viena priežastimi rinktis veiklą vykdyti ne Europoje, o, pavyzdžiui, JAV.
Tradiciškai tiesioginiai (pelno, pajamų ir pan.) mokesčiai – ES šalių narių kompetencija. Net koordinacinė ES veikla šioje srityje itin ribota. Taip yra dėl to, nes nėra aišku, kodėl geriau tokio tipo mokesčius rinkti ne nacionaliniu, o europiniu lygmeniu. Subsidiarumo principas galioja ir mokesčiams – įmonių apmokestinimas turi likti nacionalinio lygmens atsakomybė. Dėl to, Europos komisijos siūlomas apyvartos mokestis yra ne tik ekonomiškai žalingas, tačiau gali užprogramuoti naujus konfliktus tarp šalių ir ES institucijų.
Europos šalys jau dabar pasižymi didesne mokestine našta, gerokai viršijančia JAV ar kitų šalių-konkurenčių apmokestinimo lygį. Tad siekiant Europos konkurencingumo, reiktų ne įvesti papildomus mokesčius Europos įmonėms, o ieškoti galimybių mokestinę naštą palengvinti – būtent tai padaryti leistų subsidiarumo testo išlaidoms taikymas.
Tam, kad biudžetas iš tiesų būtų orientuotas į konkurencingumo didinimą, vieningos rinkos plėtrą ir europinę pridėtinę vertę, jam reikia nustatyti lubas – EPICENTER siūlo 1 proc. ES ekonomikos dydžio, arba 1,54 trln. eurų 2028–2034 metų laikotarpiui. Tai sukurtų realią paskatą bendrijai išsigryninti prioritetus ir užtikrinti, kad finansavimas nukreiptas ne į nacionalinio lygmens programas ar perskirstymo mechanizmus, o į produktyvias, valstybių narių sienas peržengiančias sritis.
Kartu, nuosaikesnės išlaidos leistų išvengti naujų ES lygmens mokesčių, tiesiogiai prieštaraujančių ES deklaruojamai konkurencingumo darbotvarkei. Tokia riba nėra taupymas vardan taupymo – jis leistų užtikrinti, kad ES finansavimas būtų nukreiptas į tas sritis, kur europinis veikimas iš tiesų kuria vertę: bendrąją rinką, tarpvalstybinę infrastruktūrą, išorės sienų apsaugą, gynybą. Europos konkurencingumą didinantis biudžetas turi atsakyti į klausimą kaip kiekvienas euras padės Europai augti.
Dėkojame, kad užsiprenumeravote!
