2021 m. Europos Centrinis Bankas (ECB) matė beveik tą patį vaizdą, kokį mato dabar: energijos kainų šuolį ir augančią bendrąją infliaciją. Tačiau tuomet girdėjome raminantį paaiškinimą, kad infliacija „laikina“ ir situacija netrukus normalizuosis. Tada ECB laukė apie metus. Taip visa euro zona 2022 m. pabaigoje išgyveno dviženklės infliacijos laikotarpį. 

Šį kartą ECB valdančioji taryba elgiasi kitaip. Rugsėjo 10 d. vykusiame posėdyje palūkanų normas ji pakėlė 25 baziniais punktais, iki 2,50–2,90 proc. lygio. Ir tai jau antrasis padidinimas šiais metais. Tai rodo, kad pandemijos pamokos buvo bent iš dalies priimtos. Todėl dabartinis energijos šokas nebūtinai virs tokio paties lygio infliacija kaip 2022 m. Nors pinigų politikos formuotojai šįkart pasielgė pagrįstai, sisteminės nuolatinės infliacijos problemos pavienis sprendimas tikrai nepanaikins.

Rugpjūtį metinė infliacija euro zonoje pakilo iki 3,3 proc. (liepą siekė 2,9 proc.), o didžiausią dalį šiame augime sudarė per metus 14,3 proc. augusios kuro, elektros, šildymo kainos. Paslaugų kainų augimas tuo metu sulėtėjo – nuo 3,3 iki 3 proc. Jeigu ECB vadovautųsi ta pačia logika, kaip ir prieš penkerius metus, sprendimas nieko nedaryti būtų visiškai nuoseklus. Tuomet argumentuota, kad kainas kelia  išorės šokas, o vadinamoji bazinė infliacija – kainų augimas neįskaitant energijos ir maisto kainų, kurį centriniai bankai stebi būtent todėl, kad jis mažiau priklauso nuo išorinių veiksnių – slūgsta. Šį kartą ECB šio argumento nepanaudojo.

Kaip skiriasi reakcijos greitis, geriausiai parodo chronologinė sprendimų priėmimo eiga. 2021 m. balandį energetikos kainos euro zonoje per metus jau buvo pakilusios 10,4 proc., tačiau pirmą kartą palūkanas ECB pakėlė tik 2022 m. liepą – po penkiolikos mėnesių, kai energetikos kainos jau buvo pabrangusios apie 42 proc., o bendroji infliacija siekė 8,6 proc. Šiemet balandį energetikos kainos pakilo beveik tiek pat – 10,8 proc., ir pirmasis palūkanų pakėlimas įvyko po dviejų mėnesių, birželį. Kitaip tariant, dabar ECB sureagavo į tokį patį rodiklį, kurį anksčiau ignoravo daugiau nei metus.

Priežastis matoma jo paties prognozėse. Nubrėžusi pagrindinį scenarijų, institucija prognozuoja, kad bendroji infliacija 2026 m. sudarys 3 proc., 2027 m. – 2,5 proc., 2028 m. – 2,1 proc. Tačiau bazinė infliacija 2027 m. bus didesnė nei 2026 m. – atitinkamai 2,6 ir 2,5 proc., o 2028 m. sudarys 2,3 proc. Palyginti su birželio prognozėmis, 2027 ir 2028 m. rodikliai peržiūrėti aukštyn. Vadinasi, ECB ekspertai nebemano, kad energijos šokas išsikvėps nepaveikęs visų likusių kainų.

Ieškant atsakymo, ar toks ECB sprendimas buvo pagrįstas, monetarinę sistemą verta palyginti su imunitetu – tiksliau, su tuo, kaip pinigų sistema lemia ekonomikos gebėjimą priimti smūgius iš išorės. Su virusu organizmas gali susidurti nepriklausomai nuo paties žmogaus sprendimų: šįkart tokiu virusu tapo Artimųjų Rytų konfliktas ir pabrangusios energetikos kainos. Bet tas pats virusas skirtingiems organizmams gali turėti skirtingą poveikį: vienam kyla temperatūra, kitam – tik varva nosis, o trečias išvis nepajaučia jokių simptomų. 

Sveikoje sistemoje energetikos kainų pabrangimas tik lemtų išlaidų perskirstymą: už kurą sumokant daugiau, būtų atsisakoma kitų prekių – ir jų kainos imtų mažėti, arba to paties kuro būtų sunaudojama mažiau. Bendras kainų lygis dėl to reikšmingai nepakiltų, pasikeistų tik kainų santykiai. Nualinus imunitetą – centriniams bankams ir vyriausybėms liejant vis daugiau pinigų į ekonomiką, tas pats energetikos kainų šokas tampa visuotiniu kainų šuoliu.

Šį kontrastą ir matėme pandemijos laikotarpiu. Pinigų pasiūla įprastai vertinama remiantis keliais rodikliais. M1 apima grynuosius pinigus ir einamosiose banko sąskaitose laikomas lėšas, t. y. pinigus, kuriais galima atsiskaityti nedelsiant. M3 yra platesnis rodiklis – prie M1 dar pridedami terminuotieji indėliai ir trumpalaikiai skolos vertybiniai popieriai. Pandemijos metu abu rodikliai augo tokiu tempu, kokio euro zona nebuvo mačiusi: 2021 m. sausį M1 per metus išaugo 16,4 proc., o M3 – 12,5 proc. Kartu su nulinėmis palūkanomis ir pandemine obligacijų pirkimo programa, pagal kurią supirkta vertybinių popierių už maždaug 1,7 trln. eurų, tai lėmė, kad per porą metų apyvartoje esančių pinigų padaugėjo maždaug ketvirtadaliu, nors prekių ir paslaugų gamybos apimtys praktiškai neaugo. Tad infliacija pasiekė dviženklį lygį – ekonomikos sveikata elementariai buvo nustekenta dėl pigių pinigų politikos.

Šiandien padėtis kitokia. Liepos duomenimis, M1 euro zonoje per metus paaugo 3,1 proc., o M3 – 3,4 proc. Tai maždaug penkis kartus lėčiau nei 2021 m. pradžioje. Būtent tai ir yra svarbiausias skirtumas vertinant rugsėjo ECB sprendimą: pinigų „spausdinimas“ nebeskatinamas. Imuniteto tai savaime neatstato, bet bent jau visiškai jo nenustekena.

Čia glūdi ir gilesnė problema, kurios nė viename posėdyje ECB neišspręs. Palūkanų normos savo prigimtimi taip pat yra kaina – atlygis už tai, kad vienas žmogus atidėjo vartojimą, sudarant galimybes kitam šiuos pinigus investuoti ar išleisti vartojimui jau šiandien. Tai lemia, kiek žmonės vertina ekonomines gėrybes dabar, palyginti su tomis pačiomis gėrybėmis ateityje. Visiškai laisvų pinigų sistemoje ši kaina susiformuotų remiantis milijonais savarankiškų norinčių pasiskolinti ir paskolas teikiančių žmonių sprendimais, kurie lemtų polinkį daugiau taupyti ar daugiau išleisti.

Euro zonoje palūkanos nustatomos ne vartotojų ir kreditorių sprendimais, o centrinio banko būstinėje – Frankfurte. Tad ECB renkasi, kuriuos praeities duomenis vertinti, kokius tikslus užsibrėžti ir tik po laiko stebėdama ekonomiką gali įvertinti, ar pataikė. Patys pinigų politikos formuotojai tai ir pripažįsta, kalbėdami apie „neutralią“ palūkanų normą, t. y. tokį lygį, kuris ekonomikos nei skatintų, nei slopintų. Jie kartoja, kad tikslaus jos dydžio niekas nežino.

Todėl diskusijos, ar palūkanos pakeltos per daug, ar per mažai, niekada nesibaigia – ir negali baigtis. Vieno teisingo sprendimo tiesiog nėra, nes centrinis planuotojas visada susiduria su ta pačia problema: jis turi sukurti įspūdį, kad žino tai, ko iš esmės jokioje duomenų bazėje sutalpinti neįmanoma – daugiau nei 300 mln. eurą naudojančių gyventojų vertinimus ir kasdienius sprendimus.

Antra, pinigų politikos formuotojai gali manipuliuoti tik kredito kaina. Aukštesnė palūkanų norma namų ūkių ir įmonių sprendimus pakeičia iš karto: atidedamas sprendimas imti būsto paskolą, atsisakoma investicijų, didesnė dalis lėšų skiriama turimos paskolos išmokėjimui. Tačiau šalių vyriausybių išlaidų didesnės palūkanos taip akivaizdžiai nepakeičia – jos tik padidina skolos aptarnavimo sąnaudas. Tačiau dabartinėje politinėje aplinkoje tai dažniau tampa argumentu skolintis daugiau, o ne mažiau. Tai ECB puikiai žino. Todėl rugsėjo sprendimo pranešime pabrėžiama, kad fiskalinės priemonės energijos šokui suvaldyti turėtų būti „laikinos, tikslinės ir pritaikytos“. Šis pastebėjimas pagrįstas, tačiau įrankio jam užtikrinti centrinis bankas neturi. Jeigu pinigų politikos priemonėmis bus prislopintas privatus vartojimas, o valstybių sprendimais pinigai toliau bus liejami į ekonomiką, galiausiai europiečiai susidurs ir su didesnėmis paskolų įmokomis ir aukštesnėmis kainomis.

Tad pinigų politikos formuotojai, remdamiesi instrumentais, kuriuos jie turi, priėmė labiau pagrįstą sprendimą nei per pandemiją. Tokį atsargumą verta įvertinti – laukimas 2021 m. europiečiams kainavo dviženklę infliaciją. Belieka tikėtis, kad šįkart Europos ekonominis imunitetas Artimųjų Rytų konflikto virusą bus pasirengęs atlaikyti. Tačiau lėtinės ligos – kai pinigų kaina nustatoma iš vieno centro, o ne rinkoje – rugsėjo sprendimas neišgydo. Todėl euro zonos gyventojams tenka toliau naudotis gydytojo, kuris yra ir vienas iš ligos šaltinių, paslaugomis.