Šį sekmadienį Lietuvoje minėsime Pagarbos mokesčių mokėtojams dieną. Katalikų pasauliui renkant popiežių, įsibėgėjant muitų karams, o Lietuvos valdžiai ruošiantis mokesčius didinti – kvietimas padėkoti mokesčių mokėtojui, atrodo, ne laiku ir ne vietoje. Prie ko čia? – klausite jūs.

Visgi, visi mes esame mokesčių mokėtojai – mamos ir tėčiai, darbininkai ir verslininkai, programuotojos ir siuvėjai – visi mes esame svarbūs. Kramtomą gumą parduotuvėje perkantis jaunuolis, dalį savo atlyginimo mokesčiui atseikėjanti kulinarė, pelno mokestį mokantis lazerių įmonės įkūrėjas, didžiausią indėlį į biudžetą sunešantys bankai, ir kaip ant mielių augę startuoliai.

Mes esame svarbūs.

Esame viena tų retų valstybių, kurioje Pagarbos mokesčių mokėtojams diena yra įstatymu įtraukta į valstybės atmintinų dienų sąrašą. Tai išskirtinis pagarbos ir padėkos mokesčių mokėtojams –  mums visiems – simbolis.

Šiemet šią iškilmę švenčiame su dvejopais jausmais. Viena vertus, tikrai yra už ką reikšti dėkingumą. Ekonomika auga, žmonės sukuria vis daugiau gerovės, biudžetas taip pat auga, nors aplinkinės šalys patiria didžiulius išbandymus. Šiais metais be jokių mokesčių padidinimo biudžeto pajamos auga 10 proc., palyginus su praėjusiais. Gyventojų pajamų mokesčio pajamos – net 12 proc. Ko daugiau reikia? – Tik saugok, dėkok ir gerbk.

Tačiau štai mūsų valdžia ruošiasi užkirsti kelią gerovės augimui. Kaip? Nes tuos, kurie sukuria daugiau gerovės žada apmokestinti daugiau, žada pakeisti Lietuvoje jau nusistovėjusį principą, kad kiek besukurtum gerovės, valstybei atiduodi vienodą dalį. Ne dešimtinę, kaip senais laikais, bet dvidešimtinę. O kai priklauso dar ir socialinio draudimo įmokos „Sodrai“, bendra našta gaunasi jau keturios dešimtinės. Dabar norima visus įbauginti tvarka, kad kuo daugiau uždirbsi, tuo daugiau nuošimčių turėsi ir atiduoti.

Jeigu gyventume sovietmečiu, toks mentalitetas būtų suprantamas. Kur tu, žmogau, pradingsi, kurią sieną galėsi kirsti, kaip praeisi pro geležinę uždangą?  Tačiau šiandien, ypač mūsų geopolitinėmis sąlygomis, kai žmones, talentus, investuotojus Lietuvoje laiko Tėvynės meilė, patriotizmas, toks smūgis iš mylimos Tėvynės gali turėti skaudžių pasekmių. Iš tiesų, žmonės jau mąsto, ką daryti. Ar toliau auginti čia vienaragius, verslus technologijų įmones, ar daryti tai svetur, toliau ir nuo geopolitinių, ir nuo vidinių politinių rizikų.

Pagarbos mokesčių mokėtojams diena yra proga atsigręžti į tą kūrėją, kuris suneša mūsų biudžeto pinigus. Žiūrėti į jį ne kaip į statistiką ar bevardę masę – kaip politikai dažnai mėgsta: tūkstantis ten ar šian, o kaip į žmogų – kuriantį, veikiantį. Kuriam skauda ne tik didesnis tarifas, bet ir tai, kad apie jį kalbama trečiuoju asmeniu – „vidutiniam mokesčių mokėtojui tai kainuos keliolika eurų per metus“, arba nekalbama visai – įstatymų sraute politikai net nesivargina pagalvoti, kaip jų sprendimai paveiks žmogų, darbuotoją, įmonę, kiek jiems kainuos eurų, pastangų prisitaikyti, nerimo. Nors tai daryti privalo. Tokia jų pareiga ir pagrindinis darbas.

Viliuosi, kad neatgrasysime pažangiausių mokesčių mokėtojų augti bei kurti brangiai apmokamas darbo vietas Lietuvoje, ne svetur, kad mes ir kitąmet galėsime padėkoti už rekordiškai augantį biudžetą be jokių gąsdinančių mokesčių tarifų pakėlimo.

Originaliai publikuota LRT.