Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) prisipažino padariusi klaidą, formuojant preliminarias avansinio pelno mokesčio deklaracijas – 15 proc. tarifas nepakeistas į 16 proc., taigi įmonės mokėjo avansinį pelno mokestį, tarsi mokestis nebuvo padidintas. Įvykis išryškina iš karto du mokesčių sistemos skaudulius.

Pirma, per šešis mėnesius pasiruošti mokesčių pakeitimams – iššūkis ne tik mokėtojams, bet ir administratoriui. Per šį laiką VMI nepavyko pakeisti vieno skaičiuko – ir tai suprantama, juk visur yra savo procesai ir procedūros. Įmonėms gi reikia prisitaikyti ne prie skaičiuko, o prie didesnio mokesčio ir sumažėsiančių pajamų. Kai verslo finansiniai planai sudaromi trims, o neretai ir dešimčiai metų į ateitį, mokesčio padidinimas reiškia ne tik operacinius nepatogumus, bet ir sujauktus planus ateičiai – mažesnę grąžą, mažiau investicijų. Kurios lems mažesnę vertę ir grąžą ateityje.

Antras skaudulys – pelno mokestis yra mokamas avansu. Dar ne taip seniai Vyriausybės vadovas gal ir netyčia tarstelėjo, kad verslas, patarinėjantis Vyriausybei pasiskolinti gynybai, verčiau tegu pats pasiskolina, kad gebėtų sumokėti didesnius mokesčius. Ta proga dera paaiškinti, kad pelno mokestį visos įmonės, išskyrus mažąsias (iki 300 000 eurų apyvartos per metus), jau dabar moka avansu. Yra dvi skirtingos metodikos – pagal praeitų metų rezultatus arba pačios įmonės prognozes, tačiau esmė nesikeičia – įmonė kas ketvirtį privalo sumokėti mokestį nuo pelno, kuris dar nėra uždirbtas, iš pajamų, kurios dar nėra gautos. Tad verslas neretai būna priverstas skolintis, kad papildytų pinigų srautus, arba naudoja kitus brangius šaltinius – kad avansu atiduotų valstybei. Šio modelio esmę galima apibūdinti kaip „kreditą valstybei, tikintis būsimo pelno“.

Avansinio pelno mokesčio žalą ypač pajutome infliacijos metu, kai net Lietuvos bankas nesugebėjo prognozuoti infliacijos (2022 m. ji daugiau nei triskart viršijo prognozes ir siekė 19 proc.), o pelno mokesčio prognozių paklaida – 20 proc. Taigi įmonėms, kurios kreditavo valstybę pagal oficialias prognozes – kai šios nepasitvirtino – teko sumokėti dar ir delspinigius.

Pelno mokestis – ne vienintelis, kuriuo verslas kredituoja valstybę. Mokėdamas darbo užmokestį, darbdavys privalo pervesti gyventojų pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas. Mažai kam žinoma, kad darbuotojų atlygį įmonėms įprastai tenka avansuoti – nes gaminama prekė bei teikiama paslauga dažniausiai bus apmokėta ateityje – gal šį, o gal ir kitą ketvirtį. O gal ir niekada, jeigu nebus parduota arba pirkėjas taps nemokus.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM) taip pat mokamas avansu – prievolė jį pervesti atsiranda išrašius sąskaitą, o ne realiai gavus apmokėjimą iš pirkėjo. Vadinasi, nors PVM yra mokestis pirkėjui, įmonės priverstos teikti faktoringo paslaugą valstybei – užtikrinti atsiskaitymą čia ir dabar, nors pirkėjas ją apmokės gerokai vėliau. 

Paradoksas tame, kad įmonės mokesčius moka, skolindamos valstybei ne tik lėšas, bet ir naudodamos kaip užstatą savo ateitį. Ją užstačiusios, jos privalo išnaudoti kiekvieną sandorį, kiekvieną kainą ir išmoką – kad užsidirbtų daugiau, kad padengtų jau patirtas išlaidas, tarp jų ir mokesčių, kad pasibaigus metams finansinis rezultatas būtų teigiamas.

Tad vertėtų permąstyti – ar mums valstybėje pakankamai aiškiai žinomas ir vertinamas šis tylus, bet reikšmingas verslo indėlis –  nematoma paskola valstybei? Pagarbos mokesčių mokėtojams diena – puiki proga pasakyti verslui „Ačiū už paskolas, kuriomis kasdien finansuojate valstybės poreikius.“

Tad užuot didinę mokesčius politikai galėtų įvertinti, kiek papildomos naudos valstybei – ir naštos verslui – kasdien atneša mokesčių mokėjimas avansu. Šį krūvį jau dabar derėtų užskaityti kaip mokesčių didinimą ir avansu nutarti – mokesčių nedidinti.

Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.