„Jeigu jautrumas, paveldėtas iš mamos ir tėčio, yra aukštas, o visi stimulai veikia labai stipriai – pasaulis nuo pat pradžių gali atrodyti skausmingas“, – sako gydytojas neurologas, psichiatras Julius Neverauskas.

Tokiam žmogui pasaulis gali būti tarsi tigras – vos jį išvydęs sustingsta – ne bėga ir ne kovoja. Tai sena išlikimo strategija, kuri padeda išvengti grėsmės, bet ilgainiui gali tapti spąstais.

Tačiau sustingimas – ne nuosprendis. Kaip išmokti vėl judėti, pasitikėti ir veikti? Yra psichoterapinių metodikų (pvz. schemų terapija), kurios leidžia pasitelkus vaizduotę, kūno pojūčius, įsisąmonintus mąstymo algoritmus iš naujo patirti tai, ko trūko vaikystėje: artumą, meilę, rūpestį.

„Net ir suaugę galime gauti tai, ko neturėjome vaikystėje – švelnų žodį, apkabinimą. Smegenys tai priima kaip tikrą, gydančią patirtį“, – sako J. Neverauskas.

Tačiau ar tikrai visi yra pasirengę keistis? Traumos ne visada silpnina – kai kuriems jos tampa varikliu: kovoti, kurti, įrodyti. Vieni į stoką reaguoja sustingdami, kiti – veikdami. Vieni tampa užsidarę, kiti – hiperaktyvūs. Vieni gyvena „lyg visko užtektų“, kiti – „lyg niekada neužteks“.

Kaip šie skirtumai atsiranda? Ar juos lemia vaikystės patirtys, asmenybės bruožai, o gal kultūriniai lūkesčiai – tęsia pokalbį tinklalaidėje „Beyond Economics and Back“ dr. Julius Neverauskas ir LLRI prezidentė Elena Leontjeva.