Dėmesys yra labiausiai ribotas išteklius – todėl valdžia privalo neišbarstyti jo įvairiems rinkos malšinimams ir šokdinimams – bet susitelkti į tai, kas lemia mūsų ekonominį išlikimą. O jį lemia konkurencingumo didinimas, investicijų ir veiklos sąlygų gerinimas.

Korupcijos skandalas augalininkystės tarnyboje patraukia visų dėmesį, visiems rūpi, kas ir kiek gavo, tačiau esminis klausimas lieka nuošalyje: kam apskritai reikalingas šis ir šimtai panašių reguliavimų? Ar jie saugo vartotoją, ar tik sukuria terpę schemoms, kuriose atsiranda vietos leidimams „už pinigus“, interpretacijoms, „pagreitintojams“? Kuo daugiau diskrecijos paliekama sprendimus priimančiam pareigūnui, tuo daugiau erdvės neapibrėžtumui – kas praeina filtrą, o kas – ne, kas leidimą gauna greitai, o kas patenka į neveiksnumo spąstus.

Gėlės yra greitai gendantis produktas ir, dirbdamas su jomis, negali ilgai laukti, kaip tenka su metams stringančiomis statybomis, aplinkosaugos, migracijos procedūromis. Bet problema visur ta pati – reikalavimų gausa, neaiškios schemos, lėtumas, neapibrėžtumas.  

Apaugome reguliavimų voratinkliais taip, kad politikai nebesugeba jų sutraukyti, ir užuot aiškiai įvardiję strigimo priežastis ir jas ryžtingai pašalinę, imasi kurti vis naują išimtį, schemą, koridorių. Žalieji koridoriai, investicijų greitkeliai, pagreitinta apyvartinė migracija, ir kas dar laukia eilėje?  Visuomenė lieka nežinioje – kur tiksliai stringama – ir jei kliūtys administracinės – kam jos naudingos?

Susitelkti į prioritetus politikams vis sunkiau – nes rinkoje kasdien nutinka kažkas, ką norisi „sutvarkyti“. Degalų brangimas sukėlė įnirtingą politikų konkurenciją: kas pasiūlys „veiksmingesnį“ įsikišimą. Jau apdainuotos ir kainų lubos, sudėtingi kasdieniai reguliavimai ir hipnotizuojantys veiklos ritualai. Žmones bando raminti dvigubai sumažintomis traukinių bilietų kainomis, akyliu degalinių kainų stebėjimu. Nustatyta net tiksli valanda, kada kainas galima kelti – nors mažinti, kaip ne keista, leidžiama bet kada. Horizonte jau šmėžuoja ir solidarumo mokestis degalų sektoriui. O kadangi kuro kainos paveikia visas ūkio sritis, svarstoma, kaip sumaniau kompensuoti pienininkams, ūkininkams, socialiai remtiniems – netrukus matysime ilgą eilutę tų, kurie be valstybės pagalbos neišgyvens.

Tuo tarpu vienintelis dalykas, kuris iš tiesų yra valdžios rankose, lieka paskutinėje eilėje. Akcizo mažinimas svarstomas vėliausiai. O juk būtent čia slypi esmė: jei norime susigrąžinti srautus ir pajamas, kainos turi tapti bent keliais centais patrauklesnės nei pas kaimynus.

Degalų akcizai tapo savotišku progresinių mokesčių įvedimo provaizdžiu. Ką tik sužinojome, kad Lietuva prarado net 70 000 A klasės pajamų mokesčių mokėtojų. Tikėtina, kad jie persikėlė į vertės kūrimui draugiškesnes šalis, pasislėpė po kitomis veiklos formomis arba buvo įstumti į šešėlį. Tokie padariniai buvo prognozuoti, ir valdžia ne kartą įspėta apie progresinių mokesčių žalą. Pasirodę mokesčių mokėtojų praradimo faktai reikalauja ex post vertinimo – ir jeigu keliamų tikslų ši reforma nepasiekė, reikia jos atsisakyti ir grįžti prie skaidrių proporcinių mokesčių. 

O augalininkystės skandalas gali atverti akis, kur ieškoti visų mūsų trokštamo lobio. Ne valdininkų milijonų, aukso ir kokaino, bet vilties – turėti skaidrias, efektyvias ir ribotas valdžios funkcijas. Gal prokuratūra ir Specialiųjų tyrimų tarnyba padės mums pagaliau imtis nuoseklaus ir principingo apsivalymo, dereguliavimo? Atsisakyti funkcijų ir voratinklių, kurie egzistuoja tik dėl tam tikrų grupių, o ne visuomenės intereso.

Priešingu atveju sistema ir toliau uos kiekvieną gėlelę ir augalėlį, kad nepražiūrėtų nuodų, ir liks akla savo pačios nuodams, kurie iš lėto ir sistemingai ėda Lietuvos konkurencingumą.