Valstybės vyrai neužauga per naktį. Jie užauga iš mažų, bet lemtingų apsisprendimų. Jo Ekscelencija rezidentas Valdas Adamkus – ryškiausias to pavyzdys.

„1943 m., vokiečių okupacijos metu įvyko mano gyvenimo lūžis,“ – prisimena jis. Kauno gimnazijoje su draugais jis pradėjo leisti leidinį „Jaunime, budėk“. „Mūsų tikslas buvo pasiekti jaunąją kartą. Ir mums pavyko.“ Per pirmą sovietų okupaciją gimnazijos salėje jie užgiedojo „Tautišką giesmę“.

Karo verpetas nubloškė į Vokietijos pabėgėlių stovyklas. „Sportas labai stipriai prisidėjo prie Lietuvos visuomeninio gyvenimo atgaivinimo,“ – sako V. Adamkus, prisimindamas Pavergtųjų tautų olimpiadą, kurioje jis pats žengė su Lietuvos vėliava. Tai buvo tylus, bet galingas ženklas pasauliui, kad Lietuva tebėra gyva.

Amerikoje Valdas Adamkus vėl rado būdų kovoti už Lietuvą: telkė jaunimą, organizavo peticijas, į Baltuosius rūmus nunešė 40 tūkstančių parašų, o į Jungtines Tautas – memorandumą dėl Lietuvos laisvės. „Judėjom, kaip galėjom, kaip sugalvojom ir kaip pajėgėm padaryti, kad visas judėjimas vyktų.“

Šiandien, žvelgdamas į nepriklausomą Lietuvą, Prezidentas sako: „Verta buvo gyventi.“

Tinklalaidėje „Beyond Economics and Back“ – ypatingas pokalbis su Prezidentu Valdu Adamkumi ir LLRI prezidente Elena Leontjeva apie tai, kaip iš gimnazisto drąsos gimsta valstybės vyro atsakomybė.