Žiūrėdami klasika tapusį britų serialą „Taip, ministre“ ir jo tęsinį „Taip, Premjere“ politikai turi progą tarsi pažvelgti į veidrodį. Nors serialui jau per keturiasdešimt metų, politikos užkulisiai čia atrodo stebėtinai lietuviškai ir šiuolaikiškai. Štai, ištikus eilinei krizei, ministras netveria savo kailyje: „Kažkas turi būti daroma.“ Pasiūlydamas pirmą į galvą šovusią idėją, patarėjas atsiliepia: „Štai – kažkas“, o ministras apsidžiaugia: „Todėl tai turi būti daroma.“ Ar ne pažįstama?

Panašiai į įvykius reaguojama ir pas mus – kai svarbiausia tampa pats veikimas, o ne jo rezultatas.
Chaoso nuo to tik daugėja. Tas pats serialas nustato ir diagnozę: „Politikams turi būti leidžiama panikuoti. Jiems reikia veiklos – ji atstoja jiems pasiekimus.“ Galime juoktis iš britų satyros, o galime – kodėl gi ne? – pasimokyti.

Karas Irane pakėlė pasaulines naftos kainas, o Lietuvoje drauge su kainomis sukėlė ir aktyvią politinę konkurenciją – kas pasiūlys „naudingesnį“ sprendimą. Siūlomos kainų lubos, kainodaros priežiūra, atsargų paleidimas, įvairūs reguliavimo mechanizmai. Ekonomistai primena, kad kainų augimas yra dėsningas krizės padarinys, o kainos rinkoje neprivalo atitikti vakarykštės dienos – jos orientuojasi į galimas rytdienos kainas, ypač kai vartotojai į degalų pabrangimą reikšmingai nereaguoja, o konflikto sprendimo perspektyvos Artimuosiuose Rytuose atrodo miglotos. Svarbiausia, kad įmonės – ir tuo pačiu mes visi – galėtume įsigyti degalų ir ryt, ir poryt.

Bandymas administruoti kainas reiškia papildomą biurokratiją – nes imamasi „stebėti“ visų kainos dedamųjų dinamiką. Galiausiai visuomenė susiduria su dar didesniu neapibrėžtumu, deficitu ir normavimu. Pagarba finansų ministrui, kuris, panašu, renkasi vienintelį pateisinamą sprendimą – mažinti mokesčius, kurie sudaro didelę degalų kainų dalį. Būtent nepagrįstas akcizų didinimas pernai lėmė ne tik degalų pabrangimą: kas tik galėjo, vengė juos pirkti Lietuvos degalinėse, pildė baką ir tuo pačiu biudžetą svetur, pas kaimynus.

Blogiausia, kad politikų panika reiškiasi vis naujais reguliavimais – tuo metu, kai mums reikia kitko. „Aumovio“ (buvusios „Continental“) gamyklos išėjimas iš Lietuvos skambina varpais – kad ir Lietuvai, ir ES reikia rūpintis savo konkurencingumu. Ir būtent į tai politikai turėtų sutelkti savo dėmesį. Tačiau koks ryšys tarp nuolatinio politinio chaoso ir konkurencingumo mažėjimo? – Tiesioginis.

Kuo daugiau dėmesio politikai išblaško į „kažkas turi būti daroma“ praktiką, tuo mažiau jie geba susitelkti į pamatinį mūsų ekonominio išlikimo veiksnį – konkurencingumą. Į šią darbotvarkę reikia įsitverti ir kasdien, nuosekliai mažinti chaosą, biurokratiją, mokesčius.

Tikėkimės, kad garsi britų satyra „Taip, ministre“ ir „Taip, premjere“ leis mūsų politikams iš širdies pasijuokti ir atpažinti valdžioje tykančius pavojus, kad nuo politinės panikos juos gelbėtų nuosekli konkurencingumo darbotvarkė.
Gelbėkime Europą pradėdami nuo Lietuvos.