Motinos dienos šventimas įnešė šiek tiek vilties ir idilės į pavasarį įsiplieskusią diskusiją apie tai, kaip Lietuvai – padauginti vaikų ir gelbėti demografiją. Šventinėms puokštėms nuvytus, klausimai neprarado savo aktualumo. Nuo to, kaip į juos atsakome šiandien, priklauso ir ateities demografija, ir tai, kiek Motinos dienos puokščių džiugins širdis ateityje.

Atrodytų, jau pateikta daugybė argumentų ir kitų šalių patirčių, rodančių, kad už pinigus vaikų nenupirksime. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba taip pat akivaizdžiai, kaip ir tai, kad gimstamumo neužkursime valstybinėmis diskotekomis. Tačiau pinigai turi vieną pranašumą prieš diskotekas – jie atrodo kaip solidus, rimtas sprendimas. 

Kur pinigams vieta

Ekonomikos erdvė – tai pirmiausia socialinis motinystės draudimas, įvairios įmokų grindys, išmokų lubos bei apribojimai, kurie dirbtinai paverčia motinystę finansiniu praradimu. Čia šiandien yra daug dalykų, kuriuos reikia taisyti, ir valdžia, ieškanti, kur panaudoti perteklinius biudžeto pinigus, turėtų pirmiausia siekti sisteminių sprendimų, o ne vienkartinių rinkėjų „pamaloninimų“. Jeigu sutariame, kad draudimo tikslas yra kompensuoti dėl vaiko gimimo laikinai prarastas šeimos pajamas, tai turi būti nuosekliai įkūnyta socialinio draudimo sistemoje. 

Tiesa, vien socialinio draudimo čia nepakaks. Turime sudaryti palankias mokestines sąlygas privatiems taupymo ir draudimo įrankiams, kad žmonės galėtų tikslingai finansiškai pasiruošti vaikų atėjimui. Tai galėtų veikti panašiai kaip privatus kaupimas senatvei, tik sukauptos lėšos būtų skirtos finansinei vaiko atėjimo pagalvei. Kuo vėliau žmonės susilaukia vaikų, tuo svarbesni tampa tokie išankstinio taupymo būdai. Jie nepadidina žmogaus noro tapti tėvu ar motina, bet padeda naujai atrasti ir struktūruoti dalykus, kurie kadaise atrodė savaime suprantami: „gavau gyvybę ir privalau ją perduoti toliau“.

Tačiau bėda ta, kad ties šiais dalykais visuomenės nuomonė nesustoja. Ekonominius metodus vis dažniau norima taikyti ir ten, kur jie jau nebetinka. Dažnai girdime, jog tvarkydamiesi namuose, gamindami maistą ir prižiūrėdami vaikus moterys ir vyrai sukuria didžiulę vertę, tačiau niekas jos neįvertina ir už ją neatlygina. Štai paprastas pavyzdys: jeigu mama namuose pagamina pietus trims vaikams, išleisdama 15 eurų, tai kavinėje tie patys pietūs kainuotų bent 30 eurų – vadinasi, ji sukūrė 15 eurų vertę. Svarstoma, kad ši vertė turėtų būti apskaitoma ir už ją teisingai atlyginama.

Iš pirmo žvilgsnio argumentas skamba logiškai. Kodėl už svetimų žmonių atliekamus darbus mes mokame, o už savų – ne? Ar kartais ne čia slypi mažėjančio gimstamumo priežastys? Gal šeimose būtų mažiau barnių ir netgi skyrybų, jeigu įstatymiškai įpareigotume atlyginti už namų ūkio darbus?

Kur pinigai peržengia slenkstį

Čia ir prasideda pavojinga painiava. Pinigai yra nuostabus žmonijos išradimas, universalusis ekvivalentas, bet visgi ne visagalis raktas visiems gyvenimo atvejams. Pinigai padeda mums mainytis su nepažįstamaisiais, palyginti nesulyginamus dalykus, susitarti dėl vertės ir sudaryti sandorius. Pinigai skirti mainams su svetimaisiais ir tinka visur, kur turime reikalų su ribotomis gėrybėmis, kurias galime panaudoti ten ar šen – todėl skirtumus reikia apskaičiuoti, pasverti. 

Tačiau stokojame ne tik materialiųjų gėrybių. Mūsų gyvenimuose yra daugybė kitų brangių dalykų, kurie irgi riboti: meilė, draugystė, tikras santykis, pasitikėjimas, prasmė. Tad pagal analogiją žmogui gali kilti mintis – jeigu pinigai padeda tvarkytis su išteklių stoka, gal jie padės ir su kitais vertingais dalykais? Tačiau jeigu už pinigus galime nusipirkti daugiau automobilių, kelionių ar kavos puodelių, tai dar nereiškia, kad tuo pačiu būdu galime „nusipirkti“ daugiau vaikų, meilės, santarvės ar pasitikėjimo.

Visgi, pagunda taip mąstyti yra – ir taip pamažu gimsta siūlymai įvesti skaičiavimus, vertinimus ir piniginį atlygį šeimoje, pasverti skirtingų darbų vertę ir už juos „teisingai“ atlyginti. Atrodo, kad taip pagaliau įvertinsime tai, kas per ilgai buvo nematoma ir neatlyginama, taigi nuvertinama. 

Vanduo prie šaltinio neturi kainos, tačiau supilstytas į butelius ir sustatytas į parduotuvės lentynas jis tampa ribota gėrybe ir įgyja kainą. O tas pats vanduo ir netgi vynas ant šeimos stalo vėl neturi kainos – nors kažkas už jį parduotuvėje sumokėjo. Šeimos stalas nėra ekonominė erdvė, nėra rinka. Jis turi kitą prigimtį, kitą tvarką.

Šeimos santykiai remiasi ilgalaikiu abipusiškumu – duodama neskaičiuojant ir nesitikint tikslaus atlygio. Mainai čia yra simboliniai, persipynę tarp materialinių ir nematerialių prasmių, išsisklaidę laike. Tokių mainų pusiausvyra yra paslėpta kartų tęstinume ir įsipareigojime. Tėvų ir vaikų mainai paremti į pačią prigimtį įrašytu poreikiu rūpintis, savęs dovanojimu ir besąlygine meile. Atpildas čia nėra tiesioginis ir neskaičiuojamas pagal „tu – man, aš – tau“ principą.

Pirmasis tokių mainų pavyzdys yra vaiko žindymas. Kai motina keliasi naktį prie vaiko, ji tai daro ne todėl, kad tikisi kompensacijos – iš vaiko, vyro arba visuomenės. Ją žadina prigimties balsas, motinystės instinktas, meilė ir atsakomybė. Tėvas su sūnumi konstruoja žaislinį namą ne tam, kad sukurtų ekonominę vertę. Jis perduoda kitai kartai pamatinę pasaulio tvarką, saugumą ir tvermę. Seneliai padeda auginti anūkus ne todėl, kad jiems gimstant pasirašė kontraktą. Tas kontraktas įrašytas į mūsų savastį kaip išlikimo kodas, kurio nei progresas, nei socialinės revoliucijos negali nulaužti.

Garsaus JAV vaikų rašytojo Ernesto Thompsono Setono tėvas 21-ojo gimtadienio proga padovanojo sūnui sąskaitų rinkinį, parodantį, kiek jam kainavo sūnaus auginimas – nuo gimdymo ir gydymo iki maitinimo. E. T. Setonas beveik iš karto paliko namus, užsidirbo pinigų, grąžino skolą ir niekada daugiau nesikalbėjo su tėvu. Tad galima tiksliai suskaičiuoti išlaidas, pajamas, bet visiškai prarasti santykį.

Sandoris nėra sandora

Lietuvių kalba čia nuostabiai atskleidžia skirtumą. Sandoris yra apskaičiuoti ir laike išbaigti mainai. Atsiskaitėme – ir įsipareigojimas baigtas. Sandora – tai santykis, paremtas pažadu, pasitikėjimu, priesaika ir bendra ateitimi. Šeima istoriškai visada buvo sandora. Bandymas į ją perkelti trumpalaikių sandorių logiką reiškia jos vidinės tvarkos sulaužymą. Ir lieka dar vienas aktualus klausimas – kas privalėtų mokėti už tai, kas „turėtų“ būti atlyginama? 

Jeigu už namų ūkio ir vaikų auginimo darbus mokėtų kuris nors vienas iš partnerių, turėtume „UAB Šeima“. Čia galiotų aiški apskaita, funkcijų pasidalijimas, atlygio sistema ir laikiškumas. Jokių ginčų, įtampų, nepasitenkinimo – viskas apskaityta ir apmokėta. Taip Lietuvoje atsirastų daugiau šeimų kaip „ekonominių vienetų“. Bet tikrų lopšių laimingiems tėvams ir vaikams būtų mažiau.

Jeigu mokėtų valstybė, „UAB Šeima“ jau taptų valstybinės politikos įrankiu, o gal net biudžeto eilutėje besipuikuojančiu „departamentu šeima“. Kur atsiranda biudžeto pinigai, neišvengiamai atsiras ir kontrolė. Valdžiai tektų įvertinti ne tik vaiko gimimą, bet ir jo priežiūrą. O tada ir intymų gyvenimą – jo reguliarumą, intensyvumą, „produktyvumą“.

Galima įsivaizduoti ir kasdienybę. Išplovėme indus – sąskaita valstybei. Nuvežėme vaikus į darželį – vėl spaudžiame prie sąskaitos „siųsti“. Pagaminome vakarienę, vėl plauname indus – bet jokio vargo nejaučiame, nes sąskaitos džiugina širdį ir didina bendrąjį vidaus produktą. Bus daugiau paslaugų, apskaitos ir valstybinės prokreacijos vienetų. Tačiau ar bus daugiau meilės ir laimės?

Mums, ekonomistams, dažnai priekaištaujama, neva tai mes skatiname žmones viską matuoti pinigais, nepaliekant šioje žemėje nieko švento. Simboliška, kad šiandien kaip tik ekonomistai turi priminti visuomenei, kad pinigų karalystė nėra absoliuti. 

Ne visa vertė šiame pasaulyje turi būti paversta pinigais – ne todėl, kad ji mažesnė, o todėl, kad ji pralenkia laiką ir matą. Šventinės Motinos dienos puokštės palaipsniui nuvysta, o klausimas, kiek jų bus ateityje, lieka. Vaikų gimimų nepadauginsime tarifais ir visa ko suskaičiavimu. O mūsų diskusijos bus prasmingesnės, kai nustosime painioti lopšį su ekselio lentele – nes ne viskas, kas brangu, turi kainą.