Mokesčių reformos autoriai kasdien skuba skaičiuoti laiką – kad pakeitimai būtų priimti iki liepos 1 d., ir jau kitąmet įsigaliotų. Politikai ir finansininkai inirtingai skaičiuoja, kiek didinami mokesčių tarifai atneš pajamų biudžetui. Padidintus tarifus dauginti iš dabartinių pajamų yra nesunku, bet ne visai teisinga. Nes žmonės sureaguos į tarifus ir savo pajamas gali nukreipti tokiais keliais, kurie biudžeto pajamų nepadidins.  

Ką tikrai verta skaičiuoti reformos rengėjams – tai laiką. „Laikas – pinigai“ – ši ekonominė formulė iki šiol liko neįtraukta į gynybos biudžeto prognozes. Niekas kol kas neskaičiuoja, kiek papildomų pajamų valstybei atneštų greičiau priimami sprendimai, mažiau biurokratinio laukimo. O mes imkime ir paskaičiuokime: jei verslas kurtų 6,7 mlrd. eurų BVP ne per mėnesį, o bent viena diena greičiau, per metus tai reikštų papildomai bent 2,7 mlrd. eurų BVP ir 500–800 mln. eurų įplaukų į biudžetą. Tai viršytų planuojamą mokesčių reformos efektą – bet be papildomos naštos verslui ar gyventojams.

Vieša paslaptis, kiek nuostolių patiria šalis dėl įstrigusių investicijų. Prastovose pradingsta gyvenamieji kvartalai, kurių leidimų derinimas užtrunka trejus metus ir ilgiau. Prastovose yra gamyklos, kurios jau vakar galėjo kurti gerovę, tačiau laukia suderinimų, leidimų ir nežinia kam tarnaujančių parašų. Investicijų prastova – tai tiksinčios palūkanos, biurokratinius popierius stumdančių darbuotojų – šiapus ir anapus valdžios – algos, tai prarandamas našumas ir didėjančios kainos vartotojams.  

Versle laikas turi kainą. Gamybos linijos, logistika, projektų valdymas – viskas turi aiškius skaičiavimus, lemiančius investicijų atsipirkimą. Laikas turi kainą ir švietime, medicinoje. Pastarojoje – jo kaina kupina dramatizmo: jei reanimacijoje vėluojama nors kelias minutes, gali būti per vėlu. Valstybė tokių laiko skaičiavimų neturi – ir iki šiol nesivargina jų daryti, nors ekonomikos padėtis po planuojamos mokesčių reformos gali priminti ligonį reanimacijoje. Tad skubėti – verta.

Tiesa, ekonomikos ir inovacijų ministras jau ėmėsi gerų iniciatyvų, o verslui leista nešti problemas į neseniai įsteigtą komisiją. Belieka iškelti laiku ir pinigais išmatuojamą tikslą – kiek ekonomikos augimo ir mokesčių įplaukų atneš spartesni procesai?

Jei biudžetui reikia dviejų milijardų kasmet, skaičiuokime konkrečiai. Kiek greičiau reikia išduoti leidimus gyvenamųjų namų statybai, kiek pagreitinti leidimų išdavimą naujoms gamykloms (juolab, kad jų šiuo metu ir taip nėra daug), kiek pagreitinti infrastruktūros prisijungimų išdavimą, stokojamų darbuotojų atvežimą? Verslas užsibrėžęs pasiekti 100 mlrd. eurų BVP iki 2030 m., tam pritaria ir valdžia, o kur dar vienaragių pažadas sukurti 20 proc. BVP – vadinasi, drąsiai galime viršyti papildomus 5 BVP milijardus kasmet ir 1,5 mlrd. eurų gynybos finansavimui. Su sąlyga, kad nepražudysime šio augimo mokesčiais.

Kiekvienas valstybės tarnautojas giliai širdyje žino, kur galima sutaupyti laiko, o pagal savo kompetenciją jis netgi privalo siūlyti, kokias sistemines problemas reikia spręsti. Tiesiog reikia užkurti valstybės mastu apsivalymo sąjūdį – ir padaryti tai  tokiu pat greičiu, jeigu ne trenksmu, kaip skubama didinti mokesčius. Taip mes paversime laiką savo sąjungininku. Ir ne dėl to, kad prastumtume reformą iki liepos 1 d., o kad viešasis sektorius gebėtų greitai kurti vertę, atsiliepti į iššūkius ir prisiimti atsakomybę. Tai leistų sutaupyti ir nemenkus konkrečius eurus. Galiausiai tai reiškia visų trokštamą didesnį visų mūsų našumą. Kad valstybės aparatas judėtų greičiau, jam reikia ne tepalų, o spaudimo arba motyvuojančio visuotinio sąjūdžio. Laiko spaudimas žmogui yra ne visuomet malonus, bet išganingas – jis išgydo nuo prokrastinacijos ir neveiklumo. O kai spaudimo nėra, vienintelis „teisingas“ sprendimas dažniausiai yra atidėtas, arba nepriimtas sprendimas.

Politikų sprendimų laikas irgi svarbus. Štai, Vyriausybės programoje buvo žadėta neapmokestinti reinvestuojamo pelno ir taip atgaivinti merdinčias investicijas. Tačiau parengtame mokesčių pakete apie tai liko tik žodžiai. Politikai toliau žada neapsunkinti investicijų mokesčiais, visgi pakete numatytas tik momentinis ilgalaikio turto nusidėvėjimas, ir tai tik žaliajam kursui. Nors skamba gerai, momentinis nusidėvėjimas tik kilnoja mokestį laike ir neprilygsta reinvestuojamo pelno neapmokestinimui. Tik jis būtų reali ir savalaikė pagalba Lietuvos ekonomikai ir tuo pačiu, biudžetui.

Mokesčiai gali būti surenkami dviem būdais: apkraunant tuos, kurie kuria, arba leidžiant jiems kurti daugiau ir greičiau. Kol kas valstybė renkasi pirmąjį variantą. O gal atraskime antrąjį? Jeigu padidintus tarifus taip lengvai paverčiame biudžeto pajamomis, gal metas tą patį pratimą pritaikyti ir pinigais paverčiant laiką?