Pasaulyje užsiplieskę prekybos karai daugelį privertė atsisukti į laisvos prekybos vertę. Taip jau būna – geras dalykas atrandama tik tada, kai jo nelieka. Tad atsigręžkime į jos prasmę.

Laisva prekyba nėra modernių laikų atradimas. Ji sena kaip pati žmonija – juk dar priešistoriniai žmonės keisdavosi įrankiais ir maistu. Kai viena gentis perėjo per upę ir atrado ten kitą gentį, kai žemdirbiai pradėjo mainytis su gyvulių augintojais, jų pasaulis tapo atviresnis. Žmogus atrado, kad „už upės“ gyvena tokie patys žmonės. Taip, nors ir pamažu, gimė pasitikėjimas, ir dar – suvokimas, kad mainai su tais „svetimais“ kuria daugiau gerovės abiejose upės pusėse.

Sėkmingi mainai stiprina santykį ir tarpusavio supratimą. Žiūrėk – genties vadas jau ištekina savo dukterį už užupio genties vado sūnaus. Prekyba peržengia paprasto apsirūpinimo ribas, persmelkia visą civilizacijos istoriją ir leidžia žmonėms iškilti virš kitų hominidų rūšių.

Visgi istorija yra nuolatinis balansavimas tarp atvirumo ir uždarumo. Ribos būtinos kaip žymė tarp „mano“ ir „tavo“, jos leidžia taikiai mainytis, o ne tiesiog imti ir grobti. Tvora dažnai daug geriau padeda palaikyti santykius tarp kaimynų nei perdėtas atvirumas, vedantis į konfliktą. Istorijoje sienos statomos, vėliau griaunamos, svetimšaliai suartėja, kol nepradeda vieni kitiems įkyrėti.

XX amžių apvainikavo laisvos prekybos ir laisvo kapitalo judėjimo pergalė, ir atrodė, kad tai negrįžtamas procesas. Sumažėjo pajamų nelygybė pasaulyje, ir mes tuo įsitikinome savo kailiu. Tačiau šalių skirtumai, lemiantys prekybos naudą, pasirodė tokie dideli, kad ėmė ryškėti disproporcijos. Ne visos šalys, įtrauktos į laisvą prekybą, gerbia privačią nuosavybę ir laikosi laisvų mainų principo. Ne paslaptis, kad neretai eksportas yra subsidijuojamas, o intelektinė nuosavybė – vagiama, ir tai nedera su laisvais mainais, griauna pasitikėjimą. Dėl pajamų ir reguliavimų skirtumo vis daugiau gamybos perkeliama į trečiąsias šalis, Vakaruose nyksta vietinė pramonė, ir ima atrodyti, kad laisvė vis labiau duria.

Tiesa, tiek ES, tiek ir JAV pačios sau pasitiesė spyglių biurokratizuodamos verslo sąlygas ir taip stačia galva nėrusios į aplinkosaugos reikalavimus, kad vietiniam verslui beliko ir persikelti į mažiau reguliuojamas rinkas. Apie tai buvo kalbama ne vienerius metus, o dabar šaukiama garsiai.

Negi pasaulis iš tiesų perlenkė lazdą? Kai pieštuko gamybai reikia trijų žemynų ir dvidešimt aštuonių tiekimo grandinių, laisvą prekybą – kaip tą pieštuką – sulaužo pandemija, paskui Raudonosios jūros piratai – ir galiausiai visa tai pastiprina mintis susigrąžinti pramonę ir imtis uždarumo politikos.

Pasibaisėjęs tuo, pasaulis vėl atranda laisvos prekybos grožį. Tačiau ji yra aikštinga gražuolė. Jeigu ja žavimasi tik tol, kol ji patogi, tai ne meilė, o tiesiog patogi retorika.