Kokybiškos sveikatos apsaugos esmė – efektyvus laiko, žmogiškųjų ir finansinių išteklių panaudojimas, užtikrinant, kad pacientai gautų laiku suteiktą ir taiklią pagalbą, akcentuota antradienį Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) surengtoje ekspertinėje diskusijoje.

Renginyje aptarti planuojami sveikatos sistemos pokyčiai, jame dalyvavo valstybinių institucijų, sveikatos priežiūros įstaigų, farmacijos sektoriaus, akademinės bendruomenės, pacientų organizacijų, savivaldybių, verslo ir profesinių organizacijų atstovai.

LLRI prezidentės Elenos Leontjevos teigimu, priemokų už sveikatos priežiūros paslaugas klausimas turi būti vertinamas ne tik ekonominiu, bet ir žmogiškuoju aspektu – kaip priemonė išlaikyti orumą ir pasirinkimo laisvę. Priemokos yra būtina priemonė, leidžianti subalansuoti paslaugų pasiūlą ir paklausą. Kai paslaugos tampa visiškai nemokamos, paklausa auga neribotai, o tai lemia eiles ir paslaugų prieinamumo mažėjimą.

Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad priemokas reikėtų vertinti kaip socialinį instrumentą, padedantį žmonėms rinktis, o ne kaip finansinę naštą. Tokios priemonės leidžia racionaliau paskirstyti ribotus išteklius, užtikrinant, kad pacientai gautų laiku suteiktas ir kokybiškas paslaugas. Buvo pažymėta, kad požiūris, jog geresnė paslauga turi būti geriau apmokama, jau yra įsitvirtinęs. Tačiau būtina aiškiai apibrėžti, kas laikoma geresne paslauga ir kokiais kriterijais tai matuojama. Ekspertai atkreipė dėmesį, kad jei oficialūs, skaidrūs mokėjimo mechanizmai nėra leidžiami ar užkertamas kelias priemokoms, natūraliai atgimsta neformalus paskirstymas – biurokratinis ar net korupcinis.

Dalyviai taip pat svarstė, kad priemokų naikinimas ne tik nesumažintų išlaidų pacientams, bet ir gali pabloginti paslaugų prieinamumą, nes dalis jų išnyktų arba taptų mažiau kokybiškos. Kadangi valstybės biudžeto galimybės didinti finansavimą yra ribotos, diskutuota apie mišrius finansavimo modelius – įtraukiant privataus draudimo instrumentus tokių šalių kaip Prancūzija, Šveicarija ar Suomija patirtis.

Kalbant apie Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų paskirstymą, sutarta, kad sprendimai turėtų būti grindžiami paslaugų kokybės, efektyvumo ir rezultatyvumo kriterijais, o ne gydymo įstaigų teisiniu statusu. Viešasis ir privatus sektoriai turi būti vertinami pagal tai, kas gali sukurti geriausią paslaugą pacientui, o ne pagal priklausymą tam tikrai struktūrai. Sveikatos apsauga iš esmės yra ūkinė, ekonominė veikla, nes joje sprendžiamas ribotų išteklių ir neribotų poreikių balansavimo klausimas – šis principas galioja visur, kur egzistuoja išteklių trūkumas.

Daug dėmesio skirta kainų ir priemokų suvokimui visuomenėje. Diskusijos metu akcentuota, kad kainos suteikia skaidrumo, o jų demonizavimas iškreipia požiūrį į sąžiningus santykius tarp paslaugos teikėjo ir gavėjo. Tokia praktika ilgainiui griauna pasitikėjimą sistema, skatina šešėlines praktikas ir lemia tiek gydytojų, tiek pacientų migraciją.

Ekspertai taip pat aptarė ligonių kasų sutarčių sistemą. Dabartinė praktika, kai prioritetas teikiamas viešosioms įstaigoms, vertinta kaip ribojanti konkurenciją ir neskatinanti kokybės augimo. Svarstyta, kad sutartys galėtų būti sudaromos pagal aiškius, išmatuojamus kokybės ir efektyvumo rodiklius, o ne formalius statuso kriterijus.

Diskusijos pabaigoje sutarta, kad konstruktyvus, faktais ir ekonominiais argumentais grįstas dialogas tarp politikos formuotojų, gydymo įstaigų, pacientų atstovų ir ekspertų yra būtinas siekiant, kad Lietuvos sveikatos sistema taptų tvari, kokybiška ir orientuota į žmogų.