Tikroji pergalė yra gebėjimas atsikelti ir eiti toliau, sako pianistė Mūza Rubackytė, dar jaunystėje patyrusi, ką reiškia, kai meistriškumą nugali intrigos.

Savo kaip muzikės kelią ji vadina „akmenuotu“: anksti pastebėtas talentas, pirmasis koncertas vos dvejų – Palangoje. Mama, kuri paaukojo savo svajones, kad dukra galėtų gyventi muzika. Tėvo ilgesys, tapęs kūrybos alkio šaltiniu. Ir visagalis matriarchatas – mama, teta, močiutė – įkvėpęs stiprybės ir optimizmo. O jos vaikystės knygos buvo tik apie herojus: Mocartą, Šubertą, karvedžius, Napoleoną: „Aš skaičiau tik apie herojus. Ir žinojau – tam, kad įvyktų kažkas išskirtinio, reikia turėti užtaisą“.

To užtaiso jai prireikė visoje karjeroje, kuri buvo tarsi kova už būtį: sunkios gyvenimo sąlygos, politiniai stabdžiai, septyneri metai „nežinioje“, kai koncertai vyko visur, kur tik buvo galima groti, o viešbučiuose gyveno tarakonai. Bet buvo ir didžiųjų scenų, ir pergalių, kurios stiprino įsitikinimą: talentas – tik pradžia, visa kita sukuria ištvermė.

Paryžius, į kurį Mūza išvyko ne dėl karjeros blizgesio, o dėl žinių alkio, atvėrė naujas galimybes – pažinti prancūzų muziką, gilinti meistriškumą, iš naujo apmąstyti savo santykį su Francu Lisztu ir Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Scena tapo vieta, kur didžiausias teisėjas yra autorius: „Nenuvilti genijaus“ – štai kas svarbiausia Mūzai, atliekant muzikos kūrinius.

Tinklalaidėje „Beyond Economics and Back“ LLRI prezidentė Elena Leontjeva kalbasi su Mūza Rubackyte – apie aukštumas, kurios pasiekiamos tik einant akmenuotu keliu.