Ar girdėjote? Maisto kainos Lietuvoje sumažėjo. Liepą jos buvo šiek tiek mažesnės nei prieš metus. Ir tai – nepaisant pabrangusios energijos, sparčiai augusių atlyginimų ir visuotinio lūkesčio, kad šis pabrangimas atsilieps būtent maisto kainoms. Daugelis kitų prekių ir paslaugų Lietuvoje iš tiesų brango, o bendra metinė infliacija siekė penkis su puse procento.

Dar įdomiau šis faktas atrodo naujajam žemės ūkio ministrui paskelbus, kad naikinama Maisto taryba, mat ji nedavė jokių rezultatų. Ji buvo sukurta stebėti maisto kainas, nagrinėti, kaip galutinė produkto kaina pasiskirsto tarp ūkininkų, prekybininkų ir perdirbėjų, ir teikti pasiūlymus Vyriausybei. 

Gal taryba pagaliau suveikė – ir todėl kainos nukrito? Ne, ne, ne. Šiuos du įvykius sieja nebent simbolinis sutapimas. Per savo gyvavimo laiką taryba daug diskutavo, analizavo pieno, mėsos, grikių, kiaušinių kainų grandines, ir greičiausiai atrado paprastą, bet politikoje nuolat pamirštamą tiesą. Kas yra kaina? Vienam kaina yra išlaidos, o kitam – pajamos. Braškių kaina turguje mums, pirkėjams, yra išlaidos, o braškes išauginusiam ir į turgų atvežusiam smulkiam ūkininkui – pajamos. Jei valdžia nustatys žemesnę kainą – pakenks ūkininkui, o jei nutars jį ginti – daugiau mokės braškių mylėtojai. Todėl geriausia, kai iš mūsų prieštaringo intereso gimsta sutarimas ir susitarimas – o iš to ir išmintis, kad esame vieni kitiems reikalingi.

Tad jau pačiuose lūkesčiuose Maisto tarybai slypėjo prieštaravimas: siekti mažesnių kainų vartotojui ir didesnių pajamų ūkininkui. O kur dar nuolatinės valdžios pastangos didinti minimalų atlyginimą, ir tuo pačiu visus atlyginimus, mokamus visoje maisto grandinėje – mėsos išdarinėtojui, pieninės laborantui, sandėlininkui ir vairuotojui?

Tai, kad maistas nebrango, nėra vieno sprendimo ar vienos grandies nuopelnas. Kainas žemyn spaudė vartotojų lūkesčiai, konkurencija, išaugusi produktų pasiūla, atpigusios pieno, kiaulienos bei kitos žaliavos – ir visų grandžių pastangos dirbti našiau. Būtent našumas, efektyvesnė energijos gamyba ir robotizacija yra pagrindinis kainų lieknėjimo ateityje šaltinis.

Štai, pasaulyje žinomas baldų ir namų apyvokos prekių tinklas IKEA paskelbė, kad mažins kai kurių prekių kainas Europos rinkoje net ketvirtadaliu. Pigesnis baldas neatsiranda todėl, kad Švedijos valdžia įsako jį parduoti pigiau. IKEA nuo seno yra vadovėlinis taupumo ir ūkiškumo pavyzdys. Kad kainos mažėtų, tenka taupyti visoje grandinėje – tobulinti gaminių konstrukcijas, sunaudoti mažiau medžiagų, išmaniau pakuoti, pigiau transportuoti, automatizuoti procesus ir išsiderėti geresnes sąlygas iš tiekėjų. Galime įsivaizduoti, kad visiems grandinės dalyviams tokios derybos nebūtinai malonios. Tačiau tas spaudimas verčia ieškoti, kaip iš tų pačių išteklių sukurti daugiau, ir galiausiai pasiūlyti vartotojui įperkamą produktą.

Lygiai todėl matyti rinkoje tik trintį ir nematyti tarpusavio priklausomybės yra klaida. Ūkininkui reikia perdirbėjo, perdirbėjui – žaliavos, prekybininkui – patikimų tiekėjų, o visiems jiems – vartotojo. Ir būtent ši įtampa spaudžia visą grandinę mažinti kaštus, investuoti ir ieškoti geresnių sprendimų. 

Šiandien maisto kainos pristabdo bendrą infliaciją. Rytoj jos gali vėl kilti – dėl prastesnio derliaus, energijos kainų ar  tarptautinės prekybos tarifų. Ir tai savaime nebus pretekstas valdžiai grįžti prie kainų reguliavimo. Kainos ir turi judėti: jos neša informaciją, leidžiančią mums reaguoti į daugybę nuolat kintančių aplinkybių, kurių nė viena ministerija net su greičiausiais kvantiniais kompiuteriais negalėtų aprėpti. Kainos padeda suderinti mūsų daugialypius interesus geriau, negu susodinus visus prie vieno stalo. 

O gal rinka ir yra tas platus, nematomas derybų stalas, prie kurio sėdime mes visi, net vieni kitų nepažinodami?

Na, ir pabaigai – klausimas: kiek mums kainavo Maisto taryba? Ją sudarė 27 valstybės institucijų, mokslo, ūkininkų, perdirbėjų, prekybininkų ir kitų organizacijų atstovai. Visų šių žmonių darbo valandos kainuoja, ir nepigiai. Tačiau dar brangiau kainuoja iliuzija, kad valdžios kabinete galima nustatyti „teisingą“ kainą, kurią rinkoje formuoja milijonų žmonių veikla ir pasirinkimai. Tad klausimas lieka atviras: kiek už Maisto tarybos darbo valandas būtume galėję nusipirkti braškių, grietinės ir kalafiorų?