Jau netrukus į mokyklas sugrįš mokiniai ir mokytojai, o su jais ir diskusija, ar būtina mokytis matematikos. Juk vienas vargas žmogui su tais skaičiais ir formulėmis, dirbtinio intelekto laikais visas jas nešiojamės kišenėse. Kam varginti jaunuolius, kai ateityje jie turės dar geresnių galimybių? 

Koks paradoksas – jei humanitarams matematika taps neprivaloma, ir imsime laikyti ją beprasmiu vargu, nuo jos bėgs vis daugiau jaunuolių. O kartu mažės programuotojų, inžinierių, technologų – žmonių, nuo kurių priklauso mūsų ateities ekonomika.

Bet yra ir gilesnių argumentų. Man rūpi, kad ateinanti karta pažintų matematiką ne kaip skaičių jungą, o kaip būties muziką ir filosofiją – kaip žmogų formuojančią tvarką ir gebėjimą gyventi pagal dėsnius, kurie pranoksta mūsų „noriu“ ir „nepatinka“.

Matematika ugdo gebėjimą mąstyti erdviškai, sistemiškai, o ne fragmentiškai. Ji įskiepija pajautą, kad pasaulis turi proporcijas, kurių negali nepaisyti. Už paprastų formulių slypi pamoka, lydinti mus visą gyvenimą: pasaulis turi ribas ir taisykles, nepriklausančias nuo mūsų užgaidų.

Gal apie tai skamba poetiški Biblijos žodžiai: „Kur buvai tu, kai dėjau žemės pamatus? <…> Kas nustatė jos matmenis? Kas ištiesė ant jos ištempė matavimo virvę?“ (Jobo 38, 4–5).

Matematika moko matyti ryšius, ugdo gebėjimą suprasti, kaip vienas dalykas susijęs su kitu, kur slypi priežastis, o kur – pasekmė. Tai santykių ir pusiausvyros pajauta, kurią atpažįstame ir darbe, ir buityje. 

Matematika moko kantrybės ir intelektinės ištvermės: atsakymo negali išburti, čia negali blefuoti. Ji moko ieškoti tiesos. Ir ją rasti.

Neatsitiktinai istorijoje tiek daug didžių vardų siejasi su matematika: Euklidas priminė, kad be įrodymų nėra žinojimo; Galilėjus teigė, jog gamta parašyta matematikos kalba; Fibonacci skaičių sekoje atsiskleidžia gėlių ir kriauklių proporcijos. O muzika? – čia tos pačios proporcijos prabyla garsu, jausmu ir hipnotizuojančiu grožiu. 

Dar daugiau – matematika yra logikos mokykla. Vadinasi, tai ir gebėjimas bendrauti, ir būti išgirstam bei suprastam. Šiais laikais, kai informacija neretai miglota ar manipuliatyvi, šis įgūdis tampa neįkainojamas.

Matematika – tai ir teoremos, kurias reikia mokėti įrodyti, ir aksiomos – tiesos, kurias reikia priimti. Mokydamasis jų, jaunas žmogus atranda, kad pasaulis stovi ant tvirtų pamatų, dėsningumų. Kad ne viskas priklauso nuo mūsų norų. Kad yra ryšiai, kuriuos reikia pažinti – ir jų nepažeisti.

Štai čia atsiveria nuostabusis matematikos ir kasdienybės ryšys.

Kasdienybės, kurią vadiname ekonomika. Ten, kur mes – humanitarai ir tiksliukai – bendraujame vieni su kitais visuotine kalba – pinigais. Kur veikia prigimtiniai dėsniai, kuriuos pažinti būtina ne tik ekonomistams. Jų reikia kiekvienam. O ypač politikams – nes dėsnių paisymas saugo nuo pagundų sujudinti socialinę architektūrą: kažkur pridėti, kažkur atimti, neįtariant, kad viskas gali sugriūti. Tai leidžia atskirti esmines prielaidas, kurios didina gerovę – motyvacijas kurti, ekonominių sąlygų konkurencingumą, investicijas, nuo jų padarinių – darbo vietų, atlyginimų bei gyvenimo lygio.

Artėja ruduo, nauji mokslo metai. Išmokime atskirti, kas yra kelias, o kas tik šalutiniai takeliai. Matematika padeda tai padaryti.

Originaliai publikuota LRT.