Daugiau nebūtinai reiškia geriau. Tačiau Briuselis, regis, yra įsitikinęs, kad Europos problemas galima išspręsti padidinus joms finansavimą. Atrodytų, jog po pandemijos įsibėgėjusi infliacija ir stringantis ekonomikos augimas didelių mokesčių bei perteklinio reguliavimo aplinkoje jau turėjo parodyti šio požiūrio ribotumą. Vis dėlto Europos Komisija (EK) siūlo, jog naujasis ES biudžetas 2028–2034 m. daugiametė finansinė programa būtų didžiausia istorijoje ir siektų 1,76 trln. eurų. Europos Parlamentas, nenorėdamas atsilikti, siekia ją padidinti iki 2 trln. eurų.

Siekis išleisti daugiau pristatomas kaip atsakas į konkurencingumo, žaliosios pertvarkos keliamus iššūkius, nesaugesnę geopolitinę aplinką. Tačiau iš esmės tai tas pats bendrijos refleksas, tik apvilktas nauja retorika: kai abejoji, skirk daugiau pinigų.

Tokio masto biudžetas pirmiausia turėtų remtis principais: ką ES iš tiesų privalo daryti, kad užtikrintų bendrosios rinkos veikimą?

Todėl kartu su dešimčia pirmaujančių analitinių centrų iš įvairių Europos šalių parengėme alternatyvią daugiametę finansinę programą – peržiūrėjome kiekvieną eilutę. Pagrindinis siūlymo principas paprastas: ES biudžetas neturėtų viršyti 1 proc. ES bendrųjų nacionalinių pajamų. Jei Europos ekonomika auga, bendrija gali išleisti daugiau. Jei ekonomika stringa, kaip ir visi kiti, turi susiveržti diržą. Tai leistų Briuseliui ir valstybėms narėms susitelkti į tą patį klausimą: kaip paspartinti Europos ekonomikos augimą?

1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų riba priverstų ES aiškiau atsirinkti prioritetus – daryti tai, kam reikalingas bendras europinis veikimas: saugoti išorės sienas, užtikrinti bendrosios rinkos veikimą ir plėtoti tarpvalstybinę energetikos infrastruktūrą.

Šio testo akivaizdžiai neišlaiko dvi didelės išlaidų kryptys. Pirmiausia tai – bendra žemės ūkio politika, kuriai naujojoje finansinėje programoje numatyta 295,7 mlrd. eurų. Iš esmės tai yra parama ūkininkams, skiriama pagal dirbamos žemės plotą, o ne pagal aiškų indėlį į bendrosios rinkos veikimą. Ji iškraipo žemės kainas, palaiko ekonomiškai riboto gyvybingumo ūkius ir apsaugo gamintojus nuo konkurencinio spaudimo. Garsių ūkininkų protestų baimė prie politikos formuotojų langų Briuselyje ar Paryžiuje nėra pakankamas argumentas toliau išlaikyti tokio masto subsidijas.

Tačiau, jei EK siūlymas būtų įgyvendintas, ūkininkai nebūtų vieninteliai didelių ES subsidijų gavėjai. Briuselyje jau daugiau nei dvejus metus daug kalbama apie Europos konkurencingumą, bet dalis siūlomų sprendimų tėra senos, išbandytos ir nepasiteisinusios idėjos. Vienas pavyzdžių – Konkurencingumo fondas, kuris iš esmės yra pramonės politika patrauklesniu pavadinimu. ES ir nacionalinės vyriausybės ne kartą parodė, kad prastai moka atsirinkti būsimus rinkos laimėtojus. Užuot užbaigusi bendrosios paslaugų, kapitalo ir energetikos rinkos kūrimą – tai Europos produktyvumui duotų kur kas daugiau nei bet kuri subsidijų programa – EK siūlo sukurti didelį finansavimo katilą, iš kurio būtų remiamos pasirinktų įmonių augimo ambicijos.

Kuo daugiau lėšų skiriama programoms, kurių apskritai neturėtų būti, tuo sunkiau finansuoti tai, kas iš tiesų svarbu, pavyzdžiui, gynybą. Didesnės ES lygmens išlaidos gynybiniams pajėgumams ir kariniam mobilumui, taip pat tęstinė nekarinė parama Ukrainai turi aiškų tarpvalstybinį pagrindimą. Šengeno erdvė savaime remiasi bendra išorės siena. Karas prie ES rytinės sienos yra visų valstybių narių rūpestis. Santūresnis požiūris į kitas išlaidas leistų rimtesnį gynybos finansavimą padaryti ir labiau įperkamą, ir įtikinamesnį.

Jei ES neturi išleisti daugiau, jai nereikia ir surinkti daugiau. Dauguma EK siūlomų naujų nuosavų išteklių kelia rimtų abejonių. CORE – naujas mokestis didelėms įmonėms – apmokestintų ne pelningumą, o mastą. Kaip ir pelno mokestis apskritai, jo našta galiausiai persikeltų darbuotojams ir vartotojams per atlyginimų bei kainų pokyčius. Tai ypač netinkamas sprendimas Europos įmonėms, kurios jau dabar sunkiai pritraukia kapitalą ir siekia užaugti iki pasaulinėje rinkoje konkurencingo masto.

Elektroninių atliekų rinkliava numatytų 2 eurų mokestį už kiekvieną nesurinktų elektros ir elektroninės įrangos atliekų kilogramą. Taip būtų baudžiama už struktūrinę atliekų surinkimo problemą, kurios pats mokestis nesprendžia. TEDOR – tabako akcizų nuosavas išteklius – iš visų siūlymų yra bene mažiausiai problemiškas, nes tam tikras harmonizavimo pagrindas čia egzistuoja. Tačiau tik tuo atveju, jei minimalūs tarifai nepakenktų mažesnes pajamas gaunančioms valstybėms narėms, o apmokestinimas būtų aiškiai diferencijuojamas pagal žalą. Priešingu atveju ES rizikuotų netyčia padaryti tradicinį rūkymą patrauklesnį už mažiau žalingas nikotino vartojimo alternatyvas.

Kompromisas turėtų būti aiškus: bet koks ES lygmens pajamų didinimas turi būti kompensuojamas atitinkamu mokesčių mažinimu nacionaliniu lygmeniu. Bendra mokesčių našta Europos namų ūkiams ir įmonėms negali toliau augti vien todėl, kad Komisija ieško naujų pajamų šaltinių ūkininkams ir įmonėms finansuoti – ypač tiems, kurie galėtų konkuruoti be subsidijų, jei būtų sumažinta jų reguliacinė našta.

Europiečiai nusipelno biudžeto, kuriame išlaidos kuria tikrą tarpvalstybinę vertę, pajamų šaltiniai atlaiko kritinį vertinimą, o išlaidų riba atitinka ekonomikos, kuri visa tai finansuoja, dydį. Visa kita tėra politinių ambicijų painiojimas su viešuoju gėriu.