Nepriklausomybės aušroje prasidėjęs reformų metas, atrodytų, baigėsi ir galime džiaugtis jų vaisiais – atlyginimai priartėjo prie Europos lygio, ekonomika auga, apstu darbo vietų ir perspektyvų žmogui ieškoti laimės Lietuvoje, ne svetur. Tačiau vykdoma mokesčių reforma gali viską apversti aukštyn kojomis. Dirbantį, kuriantį žmogų valdžia nori priglausti po savo sparnu. Tačiau tam, kad tilptų – būtina apkarpyti jo paties laisvės ir atsakomybės sparnus.

Kuo daugeliui baigsis „nedaugeliui“ taikomi mokesčiai 

Vyriausybės parengtam mokesčių paketui pasiekus Seimo salę, daugiausia dėmesio sulaukė ir triukšmo sukėlė nekilnojamo turto mokestis. Visgi, visi kiti pokyčiai taip pat kėsinasi į mūsų privatumą ir gerovę. Progresinio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įvedimas – tai posūkis ne tik mokesčių sistemoje, bet ir žmogaus savivokoje – tai signalas, kad daug gerovės sukūręs būsi nubaustas, o atsipūtęs gali ramiai sau tikėtis, kad „kiti“ tavimi pasirūpins. 

Visi politikų veiksmai rodo, kad jie supranta progresinių mokesčių žalą, tačiau nedrįsta atsisakyti pačios idėjos, nes ji – rinkimų vinis. Todėl politikams belieka šokti ritualinį šokį aplink šią vinį, drebinant orą padrąsinančiais šūksniais. Tuo pačiu, sveikas protas verčia juos vis daugiau pajamų rūšių išimti iš žalingo progresinio krepšelio. Ak, tie mūsų kairieji puikiai supranta, kad progresiniai mokesčiai yra smūgis našiausioms visuomenės grupėms – tiems, kas nenuilstamai stato, kuria darbo vietas ir kelia viso krašto gerovę. 

Tad į progresinių mokesčių krepšelį iš pat pradžių buvo sutarta neįtraukti dividendų (šie, kaip žinia, ir taip apmokestinami beveik 30 proc.). Vėliau atsirado supratimas, kad kapitalo prieaugis mažai skiriasi nuo dividendų, yra ypač jautri pajamų rūšis ir todėl neturėtų papildyti progresinio krepšelio – jeigu akcijos išlaikytos virš dešimt metų. Sveikas protas ir argumentai leido sumažinti akcijų turėjimo terminą iki penkių metų. Tada buvo prisiminta tik pernai įvesta investicinė sąskaita – ir vėl, politikams teko atsakyti į klausimą, kas gi norės per ją investuoti, jeigu retsykiais išėmus laukiamą prieaugį grėstų progresiniai mokesčiai. Išbraukti teko ir investicinę sąskaitą.

Eilėje laukė opcionai, modernus ir populiarėjantis „liaudies kapitalizmo“ įrankis. Mat, opcionai leidžia paprastiems darbuotojams tapti įmonės savininkais, prisiimti atsakomybę už jos ateitį ir visiems drauge auginti įmonės vertę. Jeigu po kelių metų uolaus darbo žmogus pagaliau gautų papildomų pajamų, jas apkartintų progresiniai mokesčiai. Būtent tokie argumentai ir lėmė, kad pajamos iš ilgiau trejų metų išlaikytų opcionų nepatektų į progresinį krepšelį.     

Viešai skelbdami, kad nuo progresinių mokesčių nukentės nedaug žmonių, valdantieji vis dėlto rodo suvokimą, kad nuo tų nedaugelio priklauso Lietuvos ekonomikos ateitis, joje kuriamos darbo vietos ir pajamos, eilinių žmonių gerovė ir valstybės biudžetas. 

Įvykiai globalioje rinkoje nuteikia ruoštis ekonominiams (o gal ir ne tik) kataklizmams, vadinasi, „nedaugelio“ dėmesys turi būti sutelktas į verslo išlikimą, o ne į prisitaikymą prie kaitaliojamų mokesčių. Dėmesys yra ne beribis, ir nelaiku užkurtos reformos gali kainuoti Lietuvai „nedaugelio“ talentų ir verslų praradimą ar išsikėlimą. Daugeliui tai reikš prarastas darbo vietas ir gerovės šaltinį. 

„Nedaugelio“ tarnystė visuomenei – ne didesni mokesčiai, o sukurta ir sklandžiai funkcionuojanti ekosistema, kur daugelis gali dirbti ir užsidirbti, realizuoti savo gebėjimus bei džiaugtis ekonominiu stabilumu ir apibrėžtumu. Daugelio ekonominis saugumas yra „nedaugelio“ rankose. 

Politikams nuolat primenama, kad, nusivylę jų nemeile ir kurtumu, „nedaugelis“ gali patraukti ten, kur ir mokesčiai mažesni, ir geopolitinė situacija stabilesnė. Tai lemtų drastiškus praradimus ir ekosistemai, ir valstybės biudžetui. 

Tad pasauliui vis labiau siūbuojant, dar nevėlu atsižadėti progresinių mokesčių idėjos ir visais būdais stiprinti motyvacijas „nedaugeliui“ pasilikti ir investuoti, kurti gerovės ekosistemą Lietuvoje.

„Pašaliniai“ reformos padariniai – tiesiai į kaktą 

Reforma gali atnešti netikėtų „pašalinių“ padarinių: perskirstymas bus padidintas, o socialinė atskirtis – sumažinta, kaip to ir nori politikai. Tačiau ar jų rinkėjai tuo džiaugsis?

Kai bendrasis vidaus produktas (BVP) dėl žalingos mokesčių reformos nustos augti arba net sumažės, o valstybės biudžeto išlaidos liks tokios pačios, arba net padidės, perskirstymas išaugs. Mažesnį BVP padalinę iš didesnio biudžeto, gausime išaugusį perskirstymą, tačiau ar gerovės Lietuvoje bus daugiau? Ar didesnis perskirstymo skaičiukas pagerins biudžeto galimybes finansuoti gynybą ir kitus bendrus poreikius? – Deja, ne. Jis tik padidins valstybės skolą ir deficitą, kurio reikės reformos nuostoliams dengti.

Analogiškai su socialinės atskirties mažinimu: dėl mokesčių reformos Lietuvoje tikrai ims mažėti pasiturinčių, daugiau uždirbančių žmonių, dalis jų emigruos, dalis nesistengs uždirbti virš numatytų lubų, ir taip socialinė atskirtis sumažės. Tačiau, ar įgyvendinę sovietinį lygybės principą tapsime laimingesni? Atsakymas – ne, atskirties skaičiukas gerės, tačiau biudžeto galimybės pasirūpinti pačiais silpniausiais – prastės. 

Dar keli „pašaliniai“ padariniai – reforma įvarys Lietuvą iš karto į dvejus spąstus: į vidutinių pajamų, kai šalies ekonomika ir žmonių pajamos nustoja augti, ir į nedarbo spąstus, kai žmonės nustoja dirbti. Ištrūkti iš šių spąstų yra sunkiau, negu į juos neįkliūti, o juolab kai spąstai dvigubi – ir šaliai, ir žmogui! Nedarbo spąstai gresia tiems, kas pasitenkina valstybės mokamomis pašalpomis ir praranda gebėjimus, o svarbiausia, motyvacijas grįžti į darbo rinką. Nors laisvų darbo vietų yra daugiau, negu būdavo senais laikais, o nedarbo spąstai yra didžiausi ES, biudžeto papildymą žadama panaudoti… spėkite kam – dar spartesniam nedarbo pašalpų didinimui. 

Tiesa, galbūt viskas yra „išmintingai“ suderinta, ir valdantieji ruošia didesnes nedarbo išmokas, prognozuodami, kad po mokesčių reformos daugelis praras darbo vietas? 

Valdžiai – išlaidos be ribų, o mokesčių mokėtojams – skolos

Tyrimai rodo, kad optimizavę valstybės valdymą, sutaupytume tiek, kad gynybai galėtume skirti 5 proc. BVP jau nuo 2028 m. Tačiau kol visas uolumas rodomas tik mokesčių didinimui, valstybės valdose slypintys rezervai lieka nepanaudoti. Dėmesys juk ribotas išteklius, ir kol visi šoka aplink mokesčių vinį, niekas neturi laiko nusileisti į valstybės „šventųjų šventąją“. Laikas nuo laiko padiskutuojame – kokios funkcijos tautai yra tikrai reikalingos, ir kaip mokėti už tikslų pasiekimą, ne už procesą. Teorinius ginčus nutrauktų vienas dalykas – sąmoningas ir tikslingas biudžeto lėšų spaudimas valdžiai. Jis vienintelis mokina optimizuoti, o ne pliurpti apie geresnį reguliavimą, verčia pasirinkti prioritetus ir patvirtinti žodžius veiksmais.    

O kol to nėra, visuomet bus šaukiama „didinkime mokesčius“. Įmonėms bus patariama  skolintis, kad sumokėtų padidintus mokesčius. Gal kas nežino, kad tiek pelno mokestis, tiek GPM ir PVM yra mokami valstybei avansu, iš dar neuždirbtų pajamų. Tad „nedaugelis“, kuriems mokesčiai didinami, jau šiandien skolina valstybei, kaip užstatą naudodami savo ateitį. Jeigu politikai iki šiol nežinojo, kad įmonės sistemiškai skolina biudžetui savo dar neuždirbtas lėšas, šią naštą gali užskaityti kaip mokesčių didinimą ir avansu nutarti – mokesčių nedidinti. 

Reformai einant link finišo, iš progresinio mokesčio krepšelio turi būti ir toliau išimamos labiausiai jautrios pajamų rūšys, kurios gali lemti kapitalo bei talentų nutekėjimą ir – biudžeto sumažėjimą. Finišo tiesiojoje taip pat dera atsakyti į klausimą, kas prisiims atsakomybę, jei  progresiniai mokesčiai kartu su pelno mokesčio didinimu lems ekonomikos regresą ir stagnaciją. Jau vien tik mokesčių svarstymas privertė „nedaugelį“ ruoštis atsitraukimui. O čia dar ir „Air Dubai“ paskelbė, kad atidaro tiesioginį skrydį iš Vilniaus. Negi jie planuoja pajamas geriau už mūsų politikus? Ten, kaip žinia, mokesčių rezidentams jokio GPM nėra. Kol mes keliame jo kartelę aukštyn, kiti tiesiog ją panaikina ir – laimi.