Vyriausybės mokesčių paketu įmonėms buvo žadėta adekvati atsvara mokesčių naštos didinimui. Reinvestuojamo pelno planuojama neapmokestinti, arba kitaip tariant, apmokestinti jį nuliniu tarifu. Šio žingsnio valdžiai reikia ne mažiau negu pačioms įmonėms. Juk investicijos merdi, per pastaruosius metus į Lietuvą neatėjo jokia stambesnė investicija, nesusijusi su gynybos pramone. O jeigu visoms pajamos, kaip kad sklando kalbos, bus įvestas progresinis mokesčio tarifas, investuotojai pradės skubiai žvalgytis palankesnių vietų panaudoti savo kapitalą. Tuomet Lietuvos ekonomikai iškiltų rimtas pavojus.

Neapmokestintas įmonių pelnas bent kiek leidžia atsverti šias neigiamas tendencijas. Juk pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie tai, kad įmonės stokoja prieigos prie kapitalo, kad tai stabdo ekonomikos augimą. Ieškoma valstybės lėšų, mobilizuojami nacionalinio plėtros banko ILTE pajėgumai, laukiama mistinių užsienio bankų, kurie visus padarys laimingus. Tačiau įmonės pačios uždirba tą kapitalą – tereikia neriboti prieigos prie jo. Dabar gi, jeigu įmonė investuoja iš savo uždirbtų lėšų, pirma turi susimokėti pelno mokestį – kaip baudą už investicijas. 

Vienintelis būdas nebausti yra neapsunkinti mokesčiais investicijų, daromų iš uždirbto įmonių pelno. Arba, kitaip tariant, taikyti nulinį tarifą reinvestuotam pelnui, o geriausia būtų – dar ir rezervams (atidėjimams būsimoms investicijoms). Nes rimtesnių investicijų vienerių metų pelnu finansuoti beveik neįmanoma, reikia sukaupti tam lėšų. Ir tų rezervų taip pat negalima apmokestinti.

Apie šį modelį daug kalbėta, tačiau į mokesčių paketą (bent kol kas) yra įtrauktas momentinio (šimtaprocentinio) nusidėvėjimo modelis. Maža to, jį taikyti būtų  leidžiama tik su žaliuoju kursu susijusioms investicijoms. Tai reiškia – vėl kriterijai, biurokratija, nesaugumas. Panašūs dalykai iki šiol neleidžia daugeliui įmonių naudotis investicinio projekto ir mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) paskata. O svarbiausia, kad tarp momentinio nusidėvėjimo ir neapmokestinto reinvestuojamo pelno yra esminis skirtumas. Iš pelno daromos investicijos turi būti neapsunkintos papildomais mokesčiais.

Pastarasis nebaudžia reinvestuojamo pelno mokesčiais, taigi padidina investicijų mastą ir motyvuoja jų imtis – o vėliau, kaip įprasta, leidžia nudėvėti įsigytą ilgalaikį turtą. Momentinis gi nusidėvėjimo modelis tiktai keičia mokesčių naštą laike, sumažina mokesčius ilgalaikio turto įsigijimo metais, bet jau kitais metais naštą padidina, nes įmonė jau nebegalės nudėvėti to ilgalaikio turto. Pirmasis modelis yra momentinė investicijų reanimacija, antrasis gi tik vadinasi momentinis – mokesčių naštą tik kilnoja laike, bet jos nesumažina ir investicijų nepaskatina.

Jeigu nenorima nustekenti mūsų ekonomikos ir siekiama išlaikyti Lietuvoje mokesčius mokančių įmonių bazę, įmonėms reikia momentinės reanimacijos, o ne nusidėvėjimo.