Po darbo dažnai užsuku į vieną mėgstamų barų Islandijos gatvėje. Mėgaujuosi atmosfera, aptarnavimu, maistu. Galėčiau eiti į bet kurią kitą vietą Vilniuje, bet renkuosi tą pačią. Savarankiškai, be trečiosios šalies įsikišimo. Vieną tų dažnų vakarų, susimąsčiau, kas būtų, jei apie mano ir baro santykį imtume mąstyti taip, kaip apie pasaulinę prekybą mąsto JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir muitų šalininkai. 

Štai, aš iš baro perku mėgstamus gėrimus, lėkštę fish&chips’ų ar užkandžių. Baras iš manęs gauna pinigų, o ką gaunu aš? Jis juk nieko iš manęs „neperka“: veikiausiai neskaito mano pinigų politikos tyrimų, komentarų apie ekonomiką. Kitaip tariant, mano asmeninis prekybos balansas su aptariamu baru – visiškai neigiamas. Aš jiems atiduodu eurus, o jie man – nė cento atgal. Nesąžininga?

Siekdamas išspręsti šią „neteisybę“ galėčiau kreiptis į valdžios institucijas ragindamas vardan „sąžiningesnės“ prekybos įvesti 10 proc. mokestį šio baro gėrimams, tiesiog tam, kad suvienodintume mūsų prekybos balansą. Skamba absurdiškai? Tikrai taip. Tai niekaip nepadidina mano kuriamos produkcijos paklausos. Tačiau sumažina mano galimybes įsigyti man patinkančias gėrybes.

Būtent argumentais dėl neigiamo prekybos balanso grindžiami raginimai įvesti muitus importuojamoms prekėms. Remiamasi klaidinga prielaida, kad statistika, rodanti, jog valstybės lygiu iš kitos šalies daugiau importuojama nei eksportuojama, signalizuoja apie ekonomikos problemas. Bet realybėje šalies prekybos balansas yra milijonų individualių žmonių pasirinkimų, tokių kaip ir mano bare, išraiška.

Protekcionistai dažnai akcentuoja, kad valstybė, skirtingai nei pavieniai žmonės, gali viską gaminti pati. Bet ar tikrai? Aš galėčiau kepti savo duoną, auginti daržoves. Bet praktikoje tai reikštų, kad nebeturėčiau laiko parengti šio komentaro. Priminsiu, kad XIX amžiaus pradžioje britų ekonomistas Davidas Ricardo suformulavo tai, kas šiandien vadinama lyginamojo pranašumo (ang., comparative advantage) principu – net jeigu viena šalis ar asmuo sugeba pagaminti viską efektyviau nei kita, abiem pusėms visvien verta specializuotis ir prekiauti. Nes kiekviena tada daro tai, ką moka geriausiai. Būtent taip kiekvienas sukuriame didžiausią įmanomą vertę. Tai ne idealizmas, o realybė. Štai, kodėl tarptautinė prekyba taip pat nėra grėsmė – tai produktyvumo ir laisvės išraiška.

Kritikai pasakys – bet ar nėra blogai, kai šalis viską importuoja ir nieko negamina pati? Tai nėra pagrįstas nuogąstavimas. Kai iš užsienio atkeliauja pigesnės ar kokybiškesnės prekės, jos atlaisvina vidaus rinką naujoms veikloms ir galimybėms. Tai reiškia, kad darbuotojus, kapitalą ir idėjas galima perorientuoti ten, kur jie naudingesni, kuriant tai, kas konkurencinga, unikalu, aktualu. Gamyba niekur nedingsta – ji tiesiog keičia formą, specializuojasi, reaguoja į signalus.

Kai JAV prekybos deficitas išauga, tai reiškia, kad amerikiečiai labiau nori užsienio prekių, nei pasaulis nori jų produkcijos. Tai įmanoma tik todėl, kad pasaulis mainais priima žalius popierėlius – dolerius. JAV valiuta yra jų eksportuojama „prekė“, kurios paklausa – milžiniška.

Tikroji problema nėra tai, kad šalis daugiau perka nei parduoda. Problema kyla tada, kai perkama ne už uždirbtus, o už skolintus ar dirbtinai prispausdintus pinigus. JAV atveju neigiamas prekybos balansas susiformavo, nes pasaulis noriai priima dolerius mainais į prekes. Bet tai – pasitikėjimu paremta sistema. Ji funkcionuoja tol, kol pasaulis tiki žaliu popierėliu kaip vertės saugojimo priemone. Tačiau jei šis pasitikėjimas vieną dieną dings, dolerių perkamoji galia silps, o jų paklausa mažės. Tuomet neigiamas prekybos balansas imtų kelti sisteminę riziką: amerikiečiai nebegalėtų lengvai importuoti, o vidaus gamyba nebūtų pasirengusi greitai atstatyti šio praradimo.

Taip, tokia situacija būtų pavojinga – bet sprendimas nėra užsidaryti, apmokestinti ar riboti prekybą. Sprendimas – atkurti pagrindus, kuriais remiasi pasitikėjimas mainais ir valiuta. Sustabdyti skolos augimą. Atsisakyti dirbtinio pinigų spausdinimo. Leisti palūkanų normoms reikšti realų santykį tarp polinkio taupyti ir investuoti. Tik tada prekybos deficitas atspindės ne dirbtinai palaikomą vartojimą, o natūralią ekonominę dinamiką. Tik tada prekyba bus tvari, o ne iliuzinė.

Kai kiekvienas darome tai, ką mokame geriausiai, ir mainomės, visi tampame turtingesni. Mano straipsnis (tikiuosi) tampa dalimi kažkieno vakarienės ir diskusijų prie gėrimo bare, o barmeno darbas – dalimi mano laisvalaikio. Prekyba nėra konkurencinis žaidimas tarp tautų – tai bendradarbiavimas tarp žmonių. Ir kai jį ribojame vardan dirbtinio „balanso“, nutraukiame racionalią grandinę, kuri mus sieja.

Originaliai publikuota IQ.