Pilietiniai protestai, viešai atrodantys kaip kova dėl konkrečių įstatymų, mokesčių naštos ar pareigūnų skyrimo, savo šerdyje slepia fundamentalų ilgesį: kad valdžia nustotų savivaliauti. Tai – ribotos valdžios troškimas, net jei pats terminas plakatuose ir neužrašytas. Žmonės nebenori būti traktuojami kaip bejėgė banda ir intuityviai jaučia tai, ką politinė filosofija vadina Vakarų civilizacijos stuburu – valdžia yra tik įrankis, o ne savitikslis organizmas. Tai reikalavimas grįžti prie pamatinių vertybių, kad valdžia veiktų aiškiose ribose ir tarnautų bendram gėriui.
Valdžia žmonijos istorijoje gimė kaip sprendimas ir atsakas į pamatinį poreikį išgyventi, suvokiant, kad išlikti lengviau drauge, o ne po vieną. Archajinėse bendruomenėse vado autoritetą reikėjo legitimuoti kasdien per jo indėlį į genties bendrąjį gėrį – saugumą, gebėjimą spręsti konfliktus, palaikyti santarvę, prasimanyti maisto ir kitus išteklius. Tai buvo „trapus viešpatavimas“: jei vadas nesugebėdavo užtikrinti saugumo nuo priešų ar sėkmingos medžioklės, tai buvo jo viešpatavimo galas. Valdžia privalėjo būti „efektyvi“, o jos ribas brėžė papročiai bei aštrūs gentainių žvilgsniai: jei tik vadas padarydavo lemiamų klaidų, jis buvo „nuleidžiamas ant žemės“.
Ilgainiui ši trapi lyderystė ėmė gyventi savo gyvenimą – kaupti galią, paveldėti ją ir visais būdais gintis nuo akylų žvilgsnių. Autoritetas virto privilegija, kuri nebereikalavo nei gebėjimų, nei pasitikėjimo. Gimusi tam, kad užtikrintų savo pavaldiniams saugumą, valdžia vis dažniau tapdavo jiems nesaugumo šaltiniu. Jau Atėnų poliuose ir Romos respublikoje gimė suvokimas, kad žmogaus prigimtis yra linkusi į piktnaudžiavimą galia, todėl ją būtina pažaboti. Graikai įvedė ostrakizmą – politinę „tremtį“ pernelyg galingiems, o romėnai – konsulų veto teisę, senato autoritetą ir liaudies tribūnus. Tai buvo bandymas sukurti sistemą, kurioje galia būtų priešpastatoma galiai, užtikrinant, kad joks individas netaptų viršesnis už įstatymą.
Viduramžių valdovai nuolat siekdavo absoliučios galios, tačiau bažnytinė teisė, feodaliniai įsipareigojimai ir besiformuojantys parlamentai tam sistemingai kliudė. Viduramžių kultūroje pamažu brendo valdžios ribojimo principai, o posūkiu istorijoje tapo Didžiosios Laisvės Chartijos (Magna Carta, 1215 m.) įtvirtintas principas – karalius nėra aukščiau įstatymo.
Šio įvykio kontekstas pamokantis. Anglijos karalius Henrikas I 1100 m. Laisvių chartijoje pats deklaravo ketinimą atsisakyti „blogų papročių“ – polinkio didinti feodalinius mokesčius ir paveldimumo išpirkas, pardavinėti bažnytines pareigas ir naudoti pavaldinius kaip savo „išteklių“ bei pajamų šaltinį. Tačiau valdžia patiria prigimtinį sunkumą apriboti pačią save, tad prabėgus šimtmečiui, Jono Bežemio laikais „blogi papročiai“ vėl bujoja. Baronai vėl verčiami mokėti milžiniškas išpirkas, jų žemės konfiskuojamos be aiškaus pagrindo, nepaklusnieji įkalinami be teismo, o teisingumas parduodamas tam, kas sumokės daugiau. Valdžia tapo nebe tvarkos, o savivalės įrankiu – ir būtent ši patirtis privertė ieškoti ribų.
1215 m. birželį Anglijos baronai su ginkluota palyda prispyrė karalių Joną Bežemį sėsti prie derybų stalo. Tiesa, „derybų stalas“ – ne visai tiksli sąvoka, nes Chartija buvo pasirašoma Ranimeido pievose – abi pusės tiek nepasitikėjo viena kita, kad nedrįso susitikti Vindzoro pilyje arba baronų kontroliuojamame Steinese. Derybų pusės buvo pasirengusios brutaliam konfliktui, ir susitarimas buvo paskutinė alternatyva atviram karui.
Istorijos eigą pakeitusi Didžioji Laisvės Chartija skelbė, kad mokesčiai negali būti renkami be bendro sutikimo, bausmės negali būti skiriamos be teismo, o turtas negali būti atimamas be pagrindo. Tai nebuvo idealizmo aktas, bet būtinybė, išaugusi iš varginančios piktnaudžiavimo patirties.
Taigi kaip pati valdžia kadaise gimė dėl genties išlikimo, taip ir valdžios ribos gimsta iš žūtbūtinio konflikto, grumiantis dėl išlikimo. Jos nėra dovanojamos kaip privilegija iš viršaus, bet iškovojamos, ir todėl visais laikais iškyla būtinybė naujai brėžti linijas, kurių nevalia peržengti.
Šiandienos valdžios genezė patyrė fundamentalų lūžį: ji nebėra tik tas archajinis karys, saugantis gentį nuo bado bei išorės priešų, ar viduramžių monarchas, pavaldus Dievo įsakymui. Brutaliausios jos funkcijos apribotos įstatymu, įgyvendintas valdžių padalijimo ir kontrolės principas, tačiau pamažu valdžia transformavosi į visagalę gyvenimo vadybininkę, perėmė funkcijas iš šeimų, bendruomenių, labdaringų organizacijų. Tai, kas tūkstantmečius buvo vadinama artimo meile ar bendruomenės solidarumu, tapo „viešosiomis paslaugomis“ – šaltu, nuasmenintu algoritmu.
Valstybės plėtra vyksta ne vien dėl valdžios ambicijų, bet abipusiu sutarimu su piliečiais, kurie vis dažniau nori ne laisvės, o saugumo su garantijomis. Populizmas veikia kaip galios dopingas: jis maitinasi žmonių baime dėl ateities neapibrėžtumo ir žada tai, kas ontologiškai neįmanoma – gyvenimą be rizikos, be stokos, be atsakomybės – malonų ir lengvą gyvenimą. Atsiranda pavojinga inercija – ateities neapibrėžtumas atrodo žmonėms toks nepakeliamas, kad jie noriai atiduoda bet kokią atsakomybę valdžiai, o politikai, bijodami prarasti rinkėjo palankumą, bando tapti „pasaulietiniais dievais“, žadančiais eliminuoti kiekvieną emocinį ar ekonominį diskomfortą. Galiausiai žmones žadama išlaisvinti net ir iš darbo „pančių“ – tai, kas amžiais buvo civilizacijos išlikimo ir progreso varikliu, vis dažniau laikoma gyvenimo trukdžiu.
Taip gimsta „globos tironija“, apie kurią dar XIX a. perspėjo Alexis de Tocqueville’is. Jis pranašavo tokios valdžios atėjimą, kuri yra „smulkmeniška ir švelni“, kuri piliečius laiko amžinais vaikais ir „mielai darbuojasi jų laimei, bet nori būti vienintelė tos laimės kūrėja ir arbitras“. Tačiau kiekvienas naujas pažadas reikalauja naujų įrankių, mokesčių ir kontrolės mechanizmų.
Paternalizmas tampa toks pats besotis, kaip seniau buvo galvas kapojusi valdžia. Tai subtili, bet pavojinga tironijos forma: valdžia nesitenkina vien tik laisvės, tvarkos ir santarvės apsauga – ji bando perimti iš žmonių kuo daugiau rūpesčių ir atsakomybių – ir tuo pačiu, laisvės. Nobelio premijos laureatas Friedrichas Hayekas pavadino tai „keliu į vergovę“ – ir jo perspėjimas šiandien toks pats aktualus, kaip socializmo „įsigalėjimo“ metais. F. Hayekas paaiškino, kad siekis viską suplanuoti ir sureguliuoti vardan „bendrojo gėrio“ neišvengiamai veda į totalitarizmą, nes individas su jo laisvu pasirinkimu tampa kone sistemos klaida.
Šiandienos Leviatanas nebekapoja galvų – jis dusina procedūromis ir visa apimančiu rūpesčiu, kuris pamažu išplauna asmens valią. Toks saugumas turi tragišką kainą – valdžios galios visuomet plečiamos asmens laisvių sąskaita.
Mūsų Konstitucija aiškiai deklaruoja: „Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Tačiau besotį valdžios apetitą mes kasdien patiriame savo kailiu: paternalizmas reikalauja vis daugiau, vis naujų įstatymų, šie duoda postūmį biurokratijai ir savivalei. Biurokratija nėra „blogų žmonių“ sąmokslas; tai sistema, turinti natūralią inerciją plėstis tol, kol neatsiremia į kietą pasipriešinimo sieną. Panašiai, kaip Magna Carta laikais.
Koks paradoksas – ten, kur nesuveikia vidiniai valdžios ribojimo mechanizmai, į pagalbą ateina išoriniai. Tarptautinė konkurencija spaudžia valdžią turėti saiko ir naujai atrasti ribas, kurios leistų žmonėms kurti ir veikti. Tai vienodai galioja Lietuvai ir visai Europai. Užleistos pozicijos globalioje rinkoje ir technologinis sustabarėjimas žadina valdžią kaip kadaise maištaujantys bajorai karalių. Jo rūmuose jau ne pirmi metai – sąmyšis, ir sostui artimi žmonės – pavyzdžiui, Mario Draghi – skambina pavojaus varpais, nes žino inercijos kainą. Savo ataskaitoje apie Europos konkurencingumą buvęs Europos Centrinio Banko vadovas sako tiesiai: Europa dūsta nuo „nenuoseklių ir ribojančių taisyklių“, kurios tiesiog užrakina progresą.
Jei dekonstruoti biurokratijos voratinklio valingai nepavyks, mus gali ištikti krizė kaip apvalantis, nors ir skausmingas mechanizmas. Krizės ateina kaip žūtbūtinis pasirinkimas tarp stagnacijos ir atsinaujinimo. Istorija gali būti negailestinga: kai vidiniai saugikliai užanka, laisvės ribas iš naujo nubrėžia būtinybė, galingas išlikimo instinktas.
Ir vis dėlto galima krizę aplenkti, galima nepasikliauti vien tik legalistiniais, gerosios vadybos sprendimais. Daug ką lemia moralinė valdančiųjų laikysena, vidinė kultūra ir dvasia. Išmintingas valdovas giliai širdyje žino, kad jo didybė kyla ne iš draudimų, išleistų įstatymų ir suteiktų malonių skaičiaus, o iš piliečių laisvės, kurią jis privalo saugoti ne tik nuo išorės priešų, bet ir nuo savo paties aparato. Tai reikalauja romios, nuolankios tarnystės dvasios, saiko ir santūrumo – dorybių, kurių neįmanoma įrašyti į jokį įstatymą ar reglamentą, bet būtent joms mes, kaip laisvi žmonės, esame ypač jautrūs. Santūri valdžios laikysena yra didžiausia pagarba piliečiui. Ji estafete yra perduodama įstatymų leidėjui, kuris liaujasi trikdyti žmonių gyvenimą begaline įstatymų ekspansija ir pataisomis. Ji perduodama biurokratijai, kuri atranda tarnystės, o ne viešpatavimo džiaugsmą. Galiausiai, ji apvaldo valdžios apetitą visais pasirūpinti ir pakišti sau po padu, suvokiant, kad tai pažeidžia žmogaus orumą, atima atsakomybę ir laisvę.
Mes turime drąsos gintis nuo išorės tironų, tačiau tikrasis brandos egzaminas yra gebėjimas apriboti tuos, kuriuos patys išsirinkome. Užtikrinti, kad valdžia laiduotų šalyje tvarką, o ne didintų chaosą, kad ji telktų, o ne skaldytų žmones. Tikroji politinė branda ir civilizuotumas pasireiškia ne tada, kai valdovas panaudoja jam suteiktą jėgą tol, kol nėra sustabdomas, o tada, kai jis turi pakankamai vidinės kultūros ir išminties jos nenaudoti.
Laisvė nėra duotybė; tai nuolatinis, budrus darbas brėžiant ribas tiems, kurie sėdi galios viršūnėse. O plintančio populizmo bei paternalizmo laikais valdžios ribų brėžimas prasideda nuo visuomenės švietimo, kad kiekviena nauja karta vertintų laisvę labiau už garantijas, kūrybą – labiau už komfortą, o orumą – labiau už sotumą.
Komentaras publikuotas žurnale Verslo klasė.
Dėkojame, kad užsiprenumeravote!
