„Tu dar dirbi vasarą? Rašyk pareiškimą ir varom prie ežero“ – tai šiandien skamba kaip naujo finansinio raštingumo pamoka. Tik šioje pamokoje žmogus mokosi ne kurti, o naudotis valstybės sukurtomis landomis.
Lietuvos darbo rinkoje stebime paradoksą: laisvų darbo vietų skaičius pasiekė rekordinį lygį, darbuotojų trūksta, o nedarbas laikosi aukštas. Ypač neramina jaunimo nedarbas: kas septintas jaunuolis šalyje nedirba, nors galimybių mokytis, įsitvirtinti ir augti šiandien yra daugiau nei bet kada. Šį paradoksą gerai paaiškina nedarbo spąstų rodiklis. Jau ketvirtus metus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) skaičiuojami nedarbo spąstai Lietuvoje yra didžiausi Europos Sąjungoje ir viršija 100 proc. Tai reiškia, kad mažesnes pajamas uždirbantiems žmonėms finansiškai labiau apsimoka nedirbti negu dirbti.
O kur dar laisvas laikas, kurio rodiklis neapima? Taip pat galimybė rūpintis namų ūkiu, vaikais ar vyresniais tėvais. Ir tai, ką liūdnai paliudija tautosaka – kad nedarbo išmoka neretai derinama su šešėline veikla ir pajamomis.
Draudimo paskirtis – saugoti žmogų nuo netikėto įvykio: atleidimo, įmonės užsidarymo, staigaus pajamų netekimo. Tačiau kai nedarbo išmoką gauna žmogus, kuris iš darbo išeina planuotai, savo noru, draudimo logika virsta savo pačios priešingybe.
Nedarbo draudimas Lietuvoje tapo nedarbo skatinimo priemone. Kaip vertintume draudimo sistemą, kuri automatiškai moka išmokas tiems, kas padega savo namus? Šauktume, kad ydinga sistema skatina padegimus. Socialinėje politikoje šio šauksmo negirdime, bet moralinė logika ta pati – pagalba nuo nelaimės virsta pačios nelaimės skatinimu.
Norėdami padėti silpniesiems, kam iš tikrųjų reikia, užsimerkiame, kad „silpnumo“ statusas tampa prieinamas vis platesniam ratui žmonių.
Verta pagirti politikus, kad vieną landą zuikiams jie uždaro: nuo liepos į darbo stažą nebus įskaičiuojamas nedarbo laikas (o buvo ir taip!), tad trumpam peršokančių iš nedarbo į darbą, tikėtina, sumažės. Tačiau tuo pat metu daugiau uždirbantiems žmonėms pirmųjų mėnesių išmokos didėja. Vadinasi, sistema tampa patraukli ne tik mažiau kvalifikuotiems ir mažiau uždirbantiems, bet ir viduriniajam sluoksniui – tiems, ant kurių laikosi ekonomika.
Taip valstybė vis labiau konkuruoja su darbdaviais (ir net su savimi!), siūlydama pinigus už tai, kad nedirbi. Kas gi tokiomis sąlygomis augins BVP?
Pernai nedarbo išmokoms Lietuvoje išmokėta 542 mln. eurų – apie 0,64 proc. BVP – beveik tiek, kiek skiriame keliams. Nedarbo išmokų fondas yra deficitinis: išmokėta daugiau, nei surinkta įmokų. Koks absurdas: kai kiekvieną BVP procentą gynybai svarstome kaip valstybės išlikimo klausimą, užsimerkę skiriame didžiules sumas sistemai, kuri pakerta mūsų atsparumą ir gyvybingumą.
Ir pinigai čia dar ne viskas. Darbas nėra tik pajamos – tai ištvermė ir bendrystė, profesinis augimas ir gebėjimas užbaigti pradėtą darbą ir pasidžiaugti rezultatais. Kai nedarbas paverčiamas patraukliu, silpnėja ne tik biudžetas, bet ir žmogaus charakteris.
Naujos koalicijos sutartyje atsirado teisingi žodžiai: Dirbančio žmogaus padėtis neturi būti blogesnė nei nedirbančio. Dabar reikia, kad šie žodžiai taptų ne politine dekoracija, o sprendimų kryptimi.
Savanoriškai iš darbo pasitraukusiems žmonėms nedarbo išmoka neturėtų būti mokama, arba mokama ne iš karto (kaip yra daugumoje ES šalių). Jaunas žmogus greitai išmoksta taisykles, kurias jam parodo suaugusiųjų pasaulis. O tai, kas prasideda kaip nekaltas važiavimas „zuikiu“, gali baigtis liūdnai: įklimpti į nedarbo spąstus galima ilgesniam laikui, o praradus darbo įgūdžius, socialinius ryšius bei motyvacijas, grįžti į darbą su kiekvienu mėnesiu darosi vis sudėtingiau.
Tuomet turime nebe socialinę apsaugą, o naują elgsenos mokyklą. O dar gudriau – naują finansinio raštingumo formą.
Valstybė turi padėti žmogui, kurį netikėtai ištiko nedarbas. Bet ji neturi žaloti žmonių moralės ir ateities.
Dėkojame, kad užsiprenumeravote!
