Įsivaizduokime pasaulį be pinigų. Jokių karų, nes resursai priklauso visai žmonijai. Valdžia užtikrina lygų ir teisingą gėrybių paskirstymą. Nebelieka konkurencijos, egoizmo, bankų, kapitalistų godumo. Dirbtume ne už atlygį, o tam, kad tarnautume vieni kitiems. Nelieka streso, skolų ir pastangų sudurti galą su galu. Tai pažįstamas paveikslas, neeksponuojamas jokioje meno galerijoje, bet populiarus ir itin dažnai atrandamas kairiųjų utopistų, komunistų pasisakymuose.

Išsilaisvinti nuo pinigų kuriamų apribojimų bandyta ne kartą, o pastaraisiais metais nuskamba ir nauji siūlymai – nuo universalių bazinių pajamų, iki centrinių bankų skaitmeninių valiutų, kurios esą leistų kurti efektyvesnę monetarinę sistemą. Vieno ryškiausių bandymo išsilaisvinti nuo pinigų ribotumo pasekmes matėme po pandemijos – kai susidūrėme su pinigų „spausdinimo“ nulemta rekordine infliacija. 

Pinigai kelia frustraciją, nes jie simbolizuoja ribotumą. Norime daugiau, nei galime sau leisti. Tai erzina. Norėčiau įsigyti ir naują telefoną ir iškeliauti atostogų į svajonių šalį, tačiau paskaičiavus turimas santaupas suprantu – galiu pasirinkti tik vieną iš pageidaujamų gėrybių. Esu nepatenkintas, kad pinigai varžo mano galimybes.

Įmonės vadovas nori didinti atlyginimus ir investuoti į naujas technologijas, bet suskaičiavus biudžetą tenka rinktis, kur nukreipti lėšas. Skaičiai sako, kad atlyginimų kėlimui teks pasakyti „ne“.

Net politikai negali visko finansuoti vienu metu – didinti rinkėjams žadėtas socialines išmokas, pensijas ar įvertinus geopolitinį kontekstą stiprinti gynybos biudžetą? Pinigai visiems žmonėms tampa nemaloniu priminimu apie ribotumą.

Tačiau, kas nutiktų, jeigu šio erzinančio ribotumo simbolio neturėtume – pinigai staiga dingtų iš mūsų gyvenimo? Tektų nuolat spėlioti ar galime įsigyti norimas gėrybes. Pabandžius atspėti, greitai paaiškėtų, kad ribotumas – norimų gėrybių trūkumas pasireiškia netikėčiausiose situacijose. Sužinotume, kad nėra pakankamai vietų viešbutyje, nes visi kiti taip pat nori atostogauti. Galiausiai, atvykus, pamatytume, kad gauti staliuką praktiškai neįmanoma – trūksta aptarnaujančio personalo. Net jeigu viskas taptų „nemokama“, kiekvienoje gyvenimo situacijoje susidurtume su ribotumu – tik jis nebūtų suprantamas ir lengvai apskaičiuojamas. Tai reikštų nuolatinį stresą ir neapibrėžtumą.

Todėl svarbu suprasti, kad pinigai nėra ir niekada nebuvo stokos priežastis. Jie yra tik jos atspindys, padedantis valdyti ribotus išteklius ir juos optimizuoti. Pinigai suteikia sistemą – tai būdas struktūruoti mūsų pasirinkimus bei sprendimus. Be pinigų sistemos ekonominis gyvenimas taptų neprognozuojama – darbuotojai nežinotų, kokį atlyginimą gaus, tiekėjai nežinotų, ar už jų prekes bus atsiskaityta. Iš šio aiškiai suprantamo, pinigais išreikšto ribotumo spaudimo gimsta optimizavimas, aiškumas, ramybė – jeigu biudžetas parodo, kad turi pakankamai lėšų norimai gėrybei, esi tikras, kad gali tai sau leisti.

Pažvelkime dar giliau. Bene didžiausia problema – mainų neefektyvumas, kuris kiltų dėl dvigubo poreikių sutapimo dilemos: kad mainai įvyktų, abi pusės turi tuo pačiu metu norėti vienas kito prekių ar paslaugų. Ūkininkas, turintis kviečių ir norintis batų, turėtų rasti batsiuvį, kuris nori būtent kviečių, o ne daržovių ar įrankių. Be pinigų praktiškai sugriūtų prekyba ir gamyba, nes nebeliktų aiškaus bendro vertės vardiklio. Žmonės siekdami įgyti tai, ko nori, veikiausiai imtųsi prievartos ir pasisavintų norimas gėrybes jėga. Toks chaosas atskleidžia niūrų distopinį pasaulio be pinigų paveikslą.

Neatsitikinai net griežtai reguliuojamoje socialinėje aplinkoje, pavyzdžiui kalėjime, kur ištekliai paskirstomi centralizuotai ir dozuojami po lygiai, tam tikros gėrybės neišvengiamai pradedamos naudoti kaip pinigai – cigaretės, kava ar kitos vertingos prekės tampa mainų vienetais. Žmonėms reikia bendro vardiklio, kuris padėtų įgyti tai, ko jie nori.

Pinigai padeda valdyti ribotus išteklius, suteikia aiškumą, leidžia planuoti ir organizuoti gyvenimą. Jų panaikinimas nepašalintų stokos, tik paverstų ją chaotišku ir neprognozuojamu reiškiniu. Jei rytoj visi pamirštų, kas yra pinigai, poryt juos neišvengiamai sukurtume iš naujo. Nes tai yra būtina laisvės sąlyga. 

Tad kai rytoj girdėsime politikus garsiai žadant universalias bazines pajamas, trumpesnę darbo savaitę ar „nemokamus“ skaitmeninius pinigus, prisiminkime – resursai buvo, yra ir bus riboti. Pinigų panaikinimas ribotumo nepanaikins, tik atskleis jį naujomis ir sunkiau valdomomis formomis.