Administracinė našta Lietuvoje mažėja jau daugiau kaip dešimtmetį, tačiau vadinamasis „popierizmas“ – tik ledkalnio viršūnė, sako Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Geresnio reglamentavimo ir verslo priežiūros politikos grupės vadovė Justė Bulytė. 78 proc. visos reguliavimo naštos verslui sudaro prisitaikymo išlaidos – reikalavimai įrangai, medžiagoms, darbuotojų mokymams ir kt. O vienos itin svarbios naštos dalies – faktinio laukimo laiko – valstybė kol kas sistemiškai nematuoja.

Verslo priežiūroje, anot jos, per dešimtmetį pasistūmėta gerokai: „Institucijos planuoja savo veiklą ir patikrinimus, komunikuoja su prižiūrimais verslais, renka grįžtamąjį ryšį, naudoja rizikos vertinimą.“ Tačiau vien to, kas parašyta institucijų taisyklėse ir rodikliuose, nepakanka. Ministerija sutinka, kad vertinant priežiūros kokybę reikia labiau įtraukti patį verslą, ir ieško būdų jo nuomonę integruoti į priežiūros institucijų švieslentę.

„Administracinė ir prisitaikymo našta kainuoja visiems. Ji kainuoja verslui, ji kainuoja institucijoms, nes reikia tikrinti nustatytus reikalavimus, tam reikia laiko ir resursų. Galų gale tai pajaučia ir gyventojai, vartotojai, nes visa tai paprastai nugula į galutinę kainą“, – sako J. Bulytė.

XXI Vyriausybės plane numatyta iki 2027 m. sukurti mechanizmą, kuris padėtų užkirsti kelią vadinamajam ES teisės aktų „auksavimui“ – kai perkeliant europinius reikalavimus šalis narė įtraukia papildomų sąlygų ir nuostatų. Tarp svarstomų priemonių – reikalavimų pagrindimas, alternatyvų analizė, vėlesnis jų poveikio vertinimas ir viešumas.

„Reguliavimo našta labai erzina tada, kai reikalavime nematai prasmės“, – sako J. Bulytė. Kaip atskirti būtiną reguliavimą nuo perteklinio, kaip išmatuoti ne tik jo kainą, bet ir sugaištą laiką, ir ar verslas pajus realų pažadų mažinti naštą rezultatą? Apie tai – laidoje „Ekonomika šiandien“.