Lėtas laikas sau, atostogos, kelionės, gyvenimo patirtys ir balansas – ausyse vis dar skamba ši užburianti vasaros mantra. Rytoj ją turėsime pamiršti ir sugrįšime į pasaulį, kuriame – kamščiai, laiko stoka, pareigos, tvarka ir pastanga. Kasmet rugpjūčio pabaigoje pasigirsta mažas kolektyvinis atodūsis: vasara baigėsi.
Deja, tuos atodūsius girdi vaikai, vedami į Rugsėjo 1-osios šventę. Sėdėdami galinėse sėdynėse, jie jau išmoksta pirmąją pamoką: kad geras gyvenimas yra lengvas gyvenimas – kuriame kuo mažiau pareigos, disciplinos ir pastangos.
Ir tuo pačiu vis dažniau kalbame apie atsparumą. Norime auginti atsparius žmones. Bet atsparumo neišmoksi iš antraščių ir abstrakčių kalbų, pasakytų niūriais veidais.
Vakarų civilizacija turi seną vaistą šiai niūriai laikysenai. Jos lobyne – išmintis, mokanti ne išvengti pastangos, o gyventi taip, kad pastanga taptų laimės šaltiniu. Tai – stoicizmas.
Stoicizmas gimė Antikoje kaip praktiška gyvenimo išmintis – kaip išsaugoti vidinį tvirtumą pasaulyje, kurio negali iki galo valdyti. Seneka rašė, kad kaip ugnis išbando auksą, taip sunkumai išbando žmogaus stiprybę. Kitas stoikas Romos imperatorius Markas Aurelijus rašė: „Galima dorai gyventi ir rūmuose.“ O vergu gimęs Epiktetas stoikų išmintį pradėjo nuo paprasto atskyrimo: yra dalykų, kurie priklauso nuo mūsų, ir yra tokių, kurie nepriklauso.
XVI amžiuje stoicizmą naujam gyvenimui prikėlė flamandų humanistas Justas Lipsijus. Tuo metu Europą draskė religiniai ir politiniai konfliktai, karai ir nesaugumas. Kažką primena? Taip. Lipsijui rūpėjo labai praktiškas klausimas: kaip žmogui išlaikyti vidinį tvirtumą ir orumą, kai aplinkybės nuo jo nepriklauso? Šis klausimas nė kiek nepaseno.
„Ne nuo mūsų priklauso, kad vasara baigiasi. Nuo mūsų – kaip pasitiksime rugsėjį ir kokius tikslus kelsime ir kiek pastangos būsime pasirengę dėl jų prisiimti. Taip stoicizmas grąžina pastangai jos prasmę.”
Jeigu keli tikslą užsigrūdinti – ne tik kūnu, bet ir dvasia, net sunkumai įgyja kitą skonį – nes žinai, kad jie veda į tikslą. Muzikantas nesipiktina, kad reikia kartoti gamas. Bėgikas – kad reikia bėgti. Kai matai kryptį, pastanga nustoja erzinti – ji tampa pačiu judėjimu pirmyn.
„Visa, kas gyvenime turi prasmę, reikalauja ir pastangos.”
Mokytis, įgyti profesiją ir galbūt ne kartą ją keisti. Gimdyti ir auginti vaikus – oho, kaip tai šiandien aktualu. Lavinti kūną, suvokiant, kad mano sveikata yra pirmiausia mano paties, o ne sveikatos sistemos atsakomybė. Surasti savo pašaukimą, suprantant, kad tai – mano, o ne mokyklos ir pedagogų atsakomybė. Paversti jį savo gyvenimo keliu.
Atrasti ir išrasti. Užpatentuoti. Įdiegti į gamybą. Išeiti į užsienio rinkas. Įvaldyti dirbtinį intelektą. Beveik visa, kuo vėliau didžiuojamės, pirmiausia pareikalauja ištvermės ir disciplinos. Kai pamatome ryšį tarp įdėtų pastangų ir to, kuo tampame, malonumą ima teikti pats kelias.
„Kas turi dėl ko gyventi, gali ištverti beveik bet kokį „kaip“, – filosofo Friedricho Nietzsche’s mintį vėliau išgarsino konclagerį išgyvenęs Viktoras Franklis.
Tad pasitinkant Rugsėjo 1-ąją svarbiausia – norisi palinkėti mums visiems, o ypač vaikams, jų mokytojams ir tėvams – atrasti savo „kodėl“ ir pamilti kelią, kurio jis pareikalaus.
Dėkojame, kad užsiprenumeravote!
