Antrosios pakopos pensijų paketas taps pirmuoju naujosios Vyriausybės išbandymu. Ne tik politine, bet ir teisėkūrine prasme. Mat, pokyčių pasiūlyta daug, ir projekto teikėjui teks išanalizuoti kiekvieno jų poveikį žmogaus motyvacijoms ir gerovei, pensijų fondų grąžai bei stabilumui. Finansų sektorius nemėgsta staigių bangų, galinčių sukelti cunamį. Todėl įstatymo leidėjo atsakomybė viską bent devynis kartus pamatuoti.

Atsiliepiant į nepatenkintųjų balsus, siūloma paskelbti amnestiją ir atverti langą išeiti iš antrosios pakopos. Tad pirma, būtina prognozuoti, kiek žmonių norės pasitraukti – pagal pesimistinį ir optimistinį scenarijų. Juk fondams teks paruošti likvidaus turto, kad galėtų greitai atsiskaityti.

Antra, turės būti pakeista investavimo politika – kuo daugiau likvidaus turto, tuo mažesnė grąža. Vadinasi, vienų žmonių išėjimas paveiks liekančiųjų gaunamą grąžą. Tam, kad teisingumas nebūtų pažeistas, išeinantieji turėtų sumokėti tam tikrą skyrybų mokestį – ne fondui, bet tiems, kurie jame lieka. Tad trečia, įstatymo rengėjas privalo numatyti skyrybų mokestį visam amnestijos laikui ir atsiimant 25 proc. sukauptos sumos. 

Ketvirta, kiek žmonių liks ir kiek išeis, priklausys nuo sąlygų balanso. Jeigu išeinantieji turės susimokėti gyventojų pajamų mokestį (GPM) ir „skyrybų mokestį“, o valstybės subsidijos kažkokiu būdu pateks į Sodros įskaitą  – tikėtina, kad pasitrauks tie, kurie nori „į laisvę“ bet kokia kaina. Tai nelems masinio žmonių pasitraukimo cunamio. Dauguma tiesiog skaičiuos – kas jiems naudingiau – išeiti ar pasilikti. Čia ir atsivers tikrieji valstybės motyvai – ar rūpi ilgalaikė perspektyva ir tai, kad žmonės kauptų papildomai pensijai, ar kad visi vėl grįžtų į Sodros globą.

Penkta, jeigu valstybės subsidiją žadama pakeisti mokestine paskata, ji turi būti reikšminga,  iš tiesų skatinanti didinti įmoką nuo dabartinių 3 proc. ir 1,5 proc. VDU (subsidijos) iki 10 proc. pajamų, kaip Vakarų šalyse. Vadinasi, ši paskata turi būti nesumuojama su ta, kuria ir toliau naudosis apsidraudę trečiojoje pakopoje. Pažangiausia ir skaidriausia – atskaityti įmoką iki GPM mokėjimo, kad paskata tuoj pat virstų kaupimu, o ne vartojimu kitais metais.

Šešta, jeigu liekama prie dabartinio modelio, dera panaikinti dėl infliacijos nuvertėjusią 1 500 eurų ribą ir palikti tik proporcinę 25 proc. apmokestinamų pajamų ribą. Norint riboti ir sumą, ją derėtų sieti su vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU): VDU*12*0,25. Tuomet ir daug uždirbantys atskaitytų nuo mokesčių tik tiek, kiek uždirbantys VDU.

Septinta, tam, kad žmonės galėtų įvertinti abiejų pasirinkimų naudą ir kaštus, įstatymo rengėjai turėtų parengti skaičiuoklę, rodančią, kiek išėjimo atveju sumažėtų papildoma ir padidėtų žmogaus sodrinė pensija. Esminis principas – lėšos, kurios iki 2019 m. įmokėtos į pensijų fondus per Sodrą, nėra Sodros pinigai – ji  tebuvo techninis vykdytojas. Čia kipšas tupi detalėse – bet turime išvengti naujo žmonių nepasitenkinimo škvalo, nukreipto ir prieš fondus, ir prieš valstybę.

Aštunta, jeigu išeinantys per amnestijos langelį neturėtų mokėti GPM, tai būtų su valstybės tikslais nesuderinamas nesusipratimas ir skatintų didžiulio masto atsitraukimą. Net neminėsiu, kokį poveikį tai turėtų finansinių institucijų stabilumui.

Iš įstatymo leidėjo visi tikimės, kad poveikis žmonėms ir sistemai bus matuojamas atsakingai. O tai reiškia, kad „nenumatytų neigiamų padarinių“ atveju, valstybė prisiims atsakomybę ir kompensuos praradimus pensijai kaupiantiems žmonėms ir rinkos dalyviams. Tai devintoji ir esminė nuostata, leidžianti tikėtis, kad padariniai bus vertinami atsakingai – vengiant blogiausių ir nenumatytų scenarijų.

Jeigu šiomis pataisomis valstybė siekia, kad išeitų tik nepatenkintieji, o dauguma žmonių ir toliau kauptų papildomai pensijai, savanoriško kaupimo sąlygos turi būti tokios, kad amnestija neišviliotų „į laisvę“ visų arba daugumos. Valstybės pareiga – rūpintis ilgąja žmonių gerovės perspektyva – turi būti atpažįstama kiekvienoje įstatymo raidėje.

Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.