Lietuvoje jau ilgą laiką sklando toks legendinis klausimas, ar sveikatos apsauga yra ūkinė, ar neūkinė veikla. Kaip bepavadintume, ribotų išteklių fenomenas iš ligoninių, poliklinikų bei jų biudžetų niekur nedings. Lėšos, skiriamos sveikatos apsaugai, kaip ir bet kuriai kitai sričiai, yra ribotos – toks yra šio pasaulio, šios tikrovės dėsningumas. Tad kiek tų lėšų besurinktume, jų ribotumo neatšauks nei ministras, nei pacientai. Kita vertus, žmonių poreikiai ir norai yra neriboti – ypač kai tai liečia geresnę savijautą, sveikatą ir juolab gyvybę. 

Bandydama subalansuoti žmonių poreikius su ribotomis galimybėmis, civilizacija nerado kito sprendimo, kaip šiuos santykius matuoti ir vertinti pinigais – kainomis. Štai, Prancūzijoje jau kelerius metus taikomas fiksuotas 2 eurų įnašas (ang., flat-rate contribution) už kiekvieną vizitą pas gydytoją. Ši simbolinė priemoka liudija, kad net ir viešaisiais pinigais finansuojama sistema reikalauja asmens dalyvavimo. Vokietijoje pacientai moka „savarankiško dalyvavimo“ priemokas už receptinius vaistus bei stacionarų gydymą, o Šveicarijos gyventojai privalo apsidrausti privačioje draudimo bendrovėje ir padengti dalį išlaidų iš savo kišenės. Praktiškai visos sėkmingai su šia sritimi besitvarkančios šalys taiko vienokį ar kitokį žmogaus ko-finansavimą  – tam, kad išlaikytų sveikatos sistemos gyvybingumą.

Lietuvos Konstitucinis Teismas dar 2013 m. išaiškino, kad asmens sveikatos priežiūros finansavimo teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos paskatos kiekvienam asmeniui rūpintis savo sveikata ir prisiimti pareigą pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, atsakingai ir racionaliai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Tad užuot siekę panaikinti papildomas priemokas, turėtume pagalvoti, kaip jas padaryti universaliomis – nes sveikatos sistema be žmogaus dalyvavimo ne tik paneigia jo laisvę bei orumą, bet ir tampa ekonomiškai neįmanoma. Žmogus gal ir pyksta ant papildomų priemokų ir ant privačių klinikų, bet žino, kad prireikus galės primokėti ir gauti paslaugą pagal sveikatai kertinius kriterijus: laiku, tiksliai, kokybiškai ir su atsakomybe už rezultatą.

Žinoma, vien tik simbolinės priemokos visų sektoriaus problemų neišspręs – būtina pradėti nuo to, ko imtųsi bet kuris šeimininkas: sisteminio optimizavimo ir gerosios vadybos diegimo valstybinėje sistemoje, kad kiekvienas žmonių suneštas euras būtų panaudotas maksimaliai skaidriai ir efektyviai. Priešingu atveju, pinigai bus pilami kaip į kiaurą kibirą ir tik didins chaosą.

Dar mažiau šansų susitvarkyti su eilėmis ir prieinamumu, jei viešojo sektoriaus problemas spręsime demonizuodami viską, kas yra privatu. Pavojinga tendencija akivaizdi – blogiu vaizduojamas jau ne tik privatus sektorius, sugebėjęs nuo nulio sukurti šiuolaikišką, moderniai valdomą sveikatos infrastruktūrą. Demonizuojami gydytojai, kurie iš viešųjų ligoninių drįsta išeiti į privačias, nors rinktis darbovietę yra kiekvieno konstitucinė teisė. Baisiu piktnaudžiavimu vaizduojama tai, kad privačiose įstaigose dirba medikai, išsilavinimą įgiję viešuose Lietuvos universitetuose. 

Sveikatos reforma grąžina mus prie klausimo, ar nepamiršome, kodėl esame laisvi. Bendrai suneštais mokesčiais ir privalomomis įmokomis mes finansuojame tai, kas tarnauja visai visuomenei, ir nesvarbu, kas yra konkrečios paslaugos teikėjas – valstybinis universitetas ar privatus, valstybinė ligoninė ar privati. Lygiai taip pat nesvarbu, kur gydytis pasirinks pilietis – lėšos turi sekti jo pasirinkimą. Nesvarbu ir tai, kur dirbs bet kokios srities išsilavinimą gavęs jaunuolis – privačiame startuolyje ar valdžios institucijoje. Pagal Konstituciją, ūkis grindžiamas privačia nuosavybe, o valstybės pareiga – sudaryti sąlygas žmonėms veikti ir kurti gerovę. 

Uždrausdama žmogui spręsti savo sveikatos reikalus ir prisidėti prie jos finansavimo, valdžia ignoruoja tikrovę ir tarsi sako: jūsų kūnai pavaldūs mūsų sprendimams ir reglamentams. Bet liga visada privati. Kaip ir skausmas, ir juolab – mirtis.

Originaliai publikuota „Verslo žinios“.