Jau visai netrukus tūkstančiai abiturientų visoje Lietuvoje užvers mokyklos duris. Svarstydamas kur link sukti toliau, dažnas jų mąsto ne tik apie tai, ar pasirinkta specialybė bus aktuali ateityje, bet ir apie prasmę. Ar aš išpildysiu savo pašaukimą, ar aš būsiu laimingas žmogus? Keičiasi laikai ir kartos, tačiau kelio pasirinkimo klausimas šiandien tik dar aktualesnis, juk pasirinkimų ir galimybių – daugybė. Kaip padėti jaunam žmogui atsakyti į šiuos filosofinius klausimus ir kokį vaidmenį pasirinkimuose vaidina refleksija?

„Mokykis chemiją, stok į mediciną“, „Matematika – visų mokslų motina, ji svarbiausia“, „Krimsk istoriją – stok į teisę“ – uoliai skamba gero norinčių aplinkinių patarimai jaunam, savo kelio dar tik ieškančiam žmogui. 

Kas bus, jei suklysiu? – ir tyliai, ir garsiai svarsto dvyliktą klasę baigiantis žmogus, neapsisprendžiantis, kurį kelią pasirinkti. Sunku įsikomponuoti į visuomenės piešiamą tobulą paveikslą, kuriame visos spalvos dera, netrūksta nei vienos detalės, viskas harmoninga. Nelengva pateisinti tokį aplinkinių matymą, kurio dažnai neatitinka ir jį kitiems peršantys, nes  žmogus – nuolat stokojanti ir ieškanti būtybė. 

Veikti, eiti, ieškoti, atrasti, pamesti, kristi, keltis, skristi, svajoti, kurti, tyrinėti, analizuoti, suklysti, sužinoti, nežinoti, abejoti, klausinėti, būti atsakingam – šie ir dar daugybė kitų veiksmažodžių apibūdina nuolat kintančią žmogaus būtį. Žmogaus prigimtis yra visada būti veiksme, ieškojime, pasirinkimuose, juk žmogus – ne skulptūra, sustingusi ties didžiausiais savo pasiekimais. 

Dėmesio! Klaidos – būtinos

Baigiantys mokyklą abiturientai atsiduria kryžkelėje „Didysis pasirinkimas“. Į priekį veda daugybė norų, bet baimė suklysti dažną priverčia žengti kelis žingsnius atgal. Kodėl taip nutinka? Leiskimės į atsakymo paieškas, kurias pradėkime nuo to, kad veikimas visada buvo, yra ir bus susijęs su galimybe suklysti, o neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Ar kada susimąstėte kiek klaidų turime padaryti, kol išmokstame kalbą, kol teisingai išsprendžiame uždavinį, kol „atrakiname“ moralinę dilemą, kol empatiškai sureaguojame į kito žmogaus elgesį? 

Žmogus negali neveikti, nes jis nuolat jaučia trūkumą, stoką, todėl ir klaidos – natūrali proceso dalis. Aiškėja – svarbiausias čia – pats procesas. Tuomet fokusuotis reikėtų ne į rezultatus, pasiekimus, įvertinimus, o į veiksmažodžius, apibrėžiančius žmogaus būtį ir sufleruojančius kokia yra nuolatinio judėjimo ir kaitos galia. 

Paradoksalu, ar kada svarstėte, kiek daug laiko ir jėgų atiduodame procesams, ir kodėl taip dažnai vėliau kalbame tik apie pasiektus rezultatus, tarsi kelio, kurį nuėjome iki jų, nei nebūtų buvę? Kai įsikimbame pasiekimų, kartu įsileidžiame ir baimę, nerimą, perfekcionizmą: o kas, jei man nepavyks? 

Permąstymo galia

Sava patirtis moko geriau nei svetima. Todėl visada verta atsigręžti į savus išgyvenimus, ugdyti savistabos įgūdį, kuris neatsiranda iš karto, jį lavinti – ilgas, nuolatinių pastangų reikalaujantis procesas. Atrodytų, lengva, bet iš tiesų dažnai labai sunku kasdien skirti tam bent kelias minutes. Padėti gali nedidelis pratimas. Surašykite visus veiksmažodžius, kurie susiję su žmogiškuoju buvimo būdu. Tada kasdien reflektuokite po vieną iš jų.

Panagrinėkime keletą pavyzdžių kartu.

Veikti. Ką tau labiausiai patinka veikti? Kodėl tu veiki? Kas tave skatina veikti? Kaip jautiesi, jei negali veikti to, kas tau patinka?

Nežinoti. Kaip jautiesi nežinodamas atsakymo į biologijos testo klausimą? Kaip jautiesi nežinodamas, kurį kelią pasirinkti baigus mokyklą? Kas tau padeda išspręsti pirmąjį nežinojimo iššūkį, o kas – antrąjį? Ar lengvai priimi save, kaip nežinantį, ar nežinojimas tau kelia baimę?

Kelti klausimus. Kiek klausimų kėlei būdamas vaikas, kiek jų keli dabar? Lengva ar sunku klausinėti? Koks jausmas aplanko, kai pavyksta sugalvoti įdomų klausimą? Kas svarbiau – klausimas ar atsakymas?

Abejoti. Kodėl svarbu abejoti net ir, atrodytų, savaime suprantamais dalykais? Ką tau gali padovanoti abejonė?

Atsakymai ar klausimai?

Aplink žmogų ir žmoguje vyksta tiek daug procesų, kad veiksmažodžių, kviečiančių juos reflektuoti, eilė dar ilgai rikiuosis laukdami savo laiko būti permąstytiems. Užgrius egzaminai, stojimo į universitetus rūpesčiai, kitos atsakomybės, bus sunku skirti laiko refleksijai. Kita vertus, čia bus naudingos ir keletas minučių kasdien, gal keliaujant iš mokyklos namo, gal prabudus, gal prieš užmiegant. Kasdien atidžiai užduoti sau keletą klausimų: kas svarbu man, o ne kitiems? Kur aš geriausiai jaučiuosi? Ką man labiausiai patinka veikti? Ar labiau noriu, ar bijau eiti savo keliu? Kas gali padėti įveikti baimes?

Reflektavimas – tai savo patirties permąstymas, o žmogaus patirtis – nuolat kintanti. Mokykla dažnam buvo saugi erdvė, kurioje galėjai gauti atsakymus, mažas pasaulėlis, kuriame viskas buvo daugiau mažiau aišku. Baigdami mokyklą išeinate į naujas erdves, kuriose patirsite vis daugiau neapibrėžtumo jausmo. Neišsigaskite, kad nors ieškosite atsakymų, rasite tik dar daugiau klausimų. Tai ženklas, kad jūs nestovite vietoje, kad jūs – kelyje. 

Stebuklingos šalies Eldorado niekas nepažadės, kiekvieno kelionės susiklostys skirtingai, tačiau atsigręžimas į save, savo būtį, savo poreikius, leis suprasti, kad už rezultatus kur kas svarbesni procesai ir pats buvimas, už stabilumą – žmogiškoji kaita. Klaida, nesėkmė, apsigalvojimas nepadarys nei vieno mažiau vertesniu. Priešingai, tai taps neįkainuojama patirtimi, net jei iš karto, taip ir neatrodys. 

Tad šimtą patarimų, kurie skamba abiturientams, vertingiausia būtų iškeisti į priminimą, koks svarbus yra reflektavimo įgūdis. Klausimų kėlimas ir nuolatinis savo veiksmų permąstymas leis geriau pažinti, pirmiausiai, patiems save, atskirti savo norus ir talentus, rasti savo, o ne kitų, kelią.