2026-ųjų pradžioje tarptautinėje žiniasklaidoje vis dažniau girdime jau klišėmis tampančias alarmistines žinutes: vidurinės grandies vadovus, uždirbančius 120 000 JAV dolerių per metus, keičia dirbtinio intelekto (DI) prenumerata už 20 JAV dolerių per mėnesį. Tai tiesa tik iš dalies ir tik tam tikruose kontekstuose. Bet šokas, kurį ši žinutė iššaukia, yra diagnostinis. Jis kelia ekonomikai teisingus klausimus apie tai, kokio mąstymo ir kokio lygio protingumo reikia šiam brangiai apmokamam darbui atlikti. 

Tomas Akvinietis, remdamasis Aristoteliu, nubrėžė skirtį, kuri labai taikliai dera šiai situacijai suprasti. Jis atskyrė dvi žmogaus protingumo kategorijas. Sapientia – sisteminis žinojimas: žinių kaupimas, tvarkymas ir perteikimas, ir prudentia – praktinė išmintis. Pastaroji yra žymiai reikšmingesnė kategorija ir netgi yra T. Akviniečio vadinama dorybe. Prudentia remiasi į sapientia (sukauptas žinias), bet yra skirta taikyti žinias konkrečiose, nepasikartojančiose situacijose, pasitelkiant patirtį, sprendimo gebėjimą ir kitų dorybių (tokių, kaip teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas) visumą. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje išaiškėjo, jog tai, kuo garsėjo visa Modernybės epocha, būtent sapientia tipo protingumu – žinių atradimu, informacijos generavimu ir kaupimu, gali būti kodifikuojama ir automatizuojama. Kitaip tariant, sapientia galima surašyti į sąvadą ir perduoti dirbtiniam intelektui. O prudentia formuojasi tik per realius sprendimus, kai ant kortos pastatyta kažkas tikra, autentiška ir svarbu.

Tai, ką DI daro – ir daro vis geriau – yra sapientia automatizavimas. Jis kaupia, generuoja, pertvarko ir perkelia žinias. Ir dabar tai gali daryti automatiškai, akumuliuodamas savo paties patirtį ir mokydamasis iš jos. DI rengia ataskaitas, apdoroja duomenis, pildo šablonus, verčia iš vieno formato į kitą. Tyrimų bendrovė „McKinsey“ skaičiuoja, kad DI galėtų automatizuoti 57 proc. darbo valandų JAV – bet svarbu pabrėžti, kad čia kalbama apie užduočių optimizavimą, ne apie darbo vietas. O tos užduotys didžiąja dalimi yra sapientia tipo. 

Darbo rinka, kuri formavosi daug dešimtmečių, buvo neproporcingai paremta sapientia tipo kompetencijų ugdymu: korporacinės ir valdžios struktūros, optimizuotos žinių kaupimui, kvalifikacijų sistemos, skirtos tam kaupimui patvirtinti, atrankos procesai, kai atranka vyksta pagal pasikartojantį kriterijų sąvadą ir pan. Šiose sistemose duomenys cirkuliuoja pagal panašią infrastruktūros logiką. O žmogus jose tiesiog spaudžia mygtuką. 

Švietimo sistema ir korporacinis mokymas daugiau nei pusę amžiaus gamino sapientia tipo darbuotojus – žmones, paruoštus mechaniškai kaupti ir artikuliuoti žinias. Prudentia kompetencijos – tai darbas, reikalaujantis ne vien žinių, bet ir statistiką pranokstančio analitinio suvokimo, patirties ir asimetrinių adaptacijų, vadinamų „gerosiomis praktikomis“ atpažinimo bei taikymo, situacinių sprendimų. Šios kompetencijos niekada nebuvo dingusios iš ekonomikos. Bet jos užėmė keistą dvejopą padėtį. Jos buvo arba elitinės ir gerai apmokamos, pavyzdžiui, darbai, už kuriuos mokama daug, nes jų neįmanoma suvesti į procedūrą, o jų vertė didelė; arba – marginalizuotos ir nuvertintos: filosofo, psichologo ar sociologo įžvalgos politinių procesų „mechanikams“. Visa tai buvo darbo rinkos podukros ar našlaičiai. DI tai keičia: kadaise brangiai apmokamų visokio tipo duomenų analitikų skaičius mažės konkuruojant su DI pajėgumais ir greičiais. O lingvistai staiga tapo DI kompanijų „medžiojamais“ specialistais. Jie turi sapientia pagrindą, bet veikia pasitelkdami pasitelkiant prudentia.

Tiek T. Akvinietis, tiek daugelis mūsų intuityviai žinojome, jog praktinė išmintis – yra vertinga. Ir kai kuriose nišinėse srityse ar elitiniame lygyje už ją rinka mokėjo dosniai. Bet tuo pat metu prudentia mažiau prestižinėse formose buvo vertinama, kaip nebrangūs minkštieji įgūdžiai, kurių pasiūla yra santykinai didelė. DI nėra šio paradokso autorius. Jis tik atidengė neproporcingą tikrovę. 

Tuo pat metu tikrasis iššūkis su DI atėjimu fomuojasi kitur. Jeilio universiteto (JAV) tyrimas šių metų balandį rodo, kad DI stipriausiai smogia pradinio lygio pozicijoms. Absolventų nedarbas auga dvigubai greičiau nei bendras rinkos vidurkis. Pradinio lygio pozicijos buvo reikšminga formavimosi ir kompetencijų įgijimo erdvė, kurioje sapientia tipo darbuotojai – per klaidas, kartojimą ir situacinį spaudimą – augina prudentia. DI smarkiai sutrumpina šią darbuotojo raidos trajektoriją. Dėl to ne tik mažėja šio etapo darbo vietų, bet ir susitraukia erdvė, kurioje formavosi praktinė išmintis, taip reikalinga kiekvienam pažengusiam arba eksperto lygio profesionalui. Mes, kaip žmonija, rasime būdą, kaip prie to adaptuotis, bet kol kas nežinome, koks bus tikrasis to poveikis.

Nepaisant iššūkių, DI keičia tiek darbo rinką, tiek ir laisvos rinkos struktūrą. Pereinamuoju laikotarpiu itin svarbu, tinkamai suprasti kaip keičiasi rinka, už kokio tipo protingumą rinka nori mokėti brangiau, už ką mokėti nebenori. Kainų kolapsai ir augimai yra tarsi meteorologinės verčių prognozės. Gal žmogaus išmintis ir išmintingi patarimai, kurių negali sugeneruoti DI, arba menininko sukurtos dainos, genialiai netobuli paveikslai ar eilės taps kitaip vertingi po to, kai  persisotinsime automatinių procesų sukurtais menkaverčiais produktais? Visa tai parodys rinka. Bet vertės slinktis nuo sapientia link prudentia matoma aiškiai.