Vasara ir vėl atnešė politinių pokyčių, ir vėl ne tik Lietuvoje – tad pasižvalgykime, apie ką jie ir ko jie mus moko. Po beveik septyniasdešimties socializmo metų Kuba imasi reformų. Šalis yra visiškai nustekenta – žmonės ilgas valandas išstovi eilėse, kad už talonus gautų elementaraus maisto – ryžių, vištienos. Kadaise Fidelis Kastro žadėjo, kad pienas Kuboje bus nemokamas, tačiau šiandien tik vaikai ir seneliai gauna talonų  pieno milteliams įsigyti. Šalis, iš visų pusių apsupta jūros, stokoja net druskos.

Įdomu, kad apie reformų pradžią daugelis Kubos gyventojų sužinojo iš nuogirdų – mat, ir vėl nėra elektros, neveikia televizija. Kuri skelbia apie vienbalsiai parlamento patvirtintą reformų planą: daugiau erdvės privačiai iniciatyvai, investicijoms, rinkos veikimui. Tai, kas dešimtmečiais buvo vadinama buržuaziniu išnaudojimu, šiandien šaukiama  į pagalbą – gelbėti socializmą nuo skurdo ir bado.

Kažkas pašlijo ir Jungtinėje Karalystėje – valdžios kišimasis į ekonomiką ir nevaldomas išlaidų auginimas baigėsi rekordiniais valstybės skolos kaštais bei ekonomikos paralyžiumi, privertusiu premjerą kapituliuoti. Dalinamos socialinės išmokos ėmė viršyti įplaukas iš pajamų mokesčio, ir net rekordinio dydžio tarifai neužkamšė biudžeto skylių – ekonomika stagnuoja. Demokratijoje valdžios keičiasi ne per revoliucijas, o per atsistatydinimus, rinkimus, partinius sukrėtimus. Leiboristų valdymas primena, kad gražūs pažadai galioja trumpiau, negu atrodo jų dalintojams.

Lietuva neturi prabangos laukti nei septyniasdešimties metų, nei dvejų. Vyriausybės pokyčiai tai proga rimtai pasitikrinti kryptį, juolab kad mus ką tik pražadino šaižus žadintuvo skambutis. Lietuva smuktelėjo IMD pasaulio konkurencingumo reitinge net per trylika pozicijų. Reitingai ne evangelija, bet jie geba parodyti tai, ką visuomenė pajunta dar prieš perskaitydama skaičius: ar mūsų valstybė yra “ta, kuri veikia”, ar ta, kuri leidžia savo padaliniams svaidytis ištekliais, o politinėms frakcijoms – naujų mokesčių ir pinigų dalinimo pažadais. Ar ji leidžia joms neatsakingai fechtuotis tarpusavyje – kai šaliai reikia vienybės, patikimumo ir gebėjimo veikti išmintingai, vaisingai.

Kritimas minėtame reitinge nurodo kelią pro duris kapitalui, jaunimui, veikliems žmonėms. Ir reikalauja keisti kryptį. Nauja Vyriausybė turės du pasirinkimus.

Pirmasis – tęsti pažadų politiką. Dalinti tai, kas dar neuždirbta. Tikėti ir įtikinėti kitus, kad be naujų mokesčių niekaip neapsieisime. Kad valstybė turi vis daugiau paimti, perskirstyti, reguliuoti ir guosti rinkėją, kad išspręs problemas, kurias pati ir sukūrė.

Antrasis pasirinkimas – prisiminti geriausius pragmatiškos socialdemokratų politikos pavyzdžius – tą blaivų supratimą, kad gerovė pirmiausia turi būti sukurta. Kad reikia įdarbinti nenaudojamą ir prastai naudojamą valstybės turtą – žemę, pastatus, įmones, viską, kas šiandien guli kaip užmirštas rakandas palėpėje, bet galėtų atnešti biudžetui milijardus ir atverti erdvės ekonomikos augimui ir sveikesnei konkurencijai.

Valdžia gali imtis savo valdų optimizavimo. Pasimokyti iš skandalų, apsivalyti nuo beprasmės biurokratijos. Ir pagaliau parodyti mums valstybę, kuri veikia. Veikia ten, kur ji tikrai reikalinga – gynyboje, saugume bei teisingume. Valstybę, kurios mes išsiilgome.

P.S. Nes valstybė, kuri nori viską daryti už žmogų, galiausiai nebeturi jėgų padaryti to, ko už ją niekas kitas nepadarys.