Kitą savaitę švęsime Laisvės nuo mokesčių dieną – simbolinę metų perskyrą, kai nustojame dirbti viešosioms valstybės išlaidoms ir pradedame dirbti sau bei savo šeimai. LLRI šią dieną skaičiuoja nuo 1993 m. ir per tą laiką ji gerokai nutolo: kadaise ją pasitikdavome balandį, paskui – gegužę, o šiandien – jau birželio viduryje. Kuo vėliau ateina ši diena, tuo didesnė perskirstoma mūsų sukurtos gerovės  dalis.

Žmogui svarbu ne tik skaičius, bet ir perskirstytų lėšų panaudojimo paskirtis bei kokybė. Kai perkame privačiai, esame reiklūs klientai – vertiname žvaigždutėmis, rašome komentarus, rekomenduojame arba ne, įsipareigojame dešimtmečiams arba niekada nebegrįžtame. Tačiau viešųjų paslaugų atveju mūsų balsas silpnesnis ir realiai paveikti paslaugos kokybę, jos greitį, efektyvumą bei teikimo kultūrą sunku.

Be to, paslauga paslaugai nelygi. Viena yra tiesioginės valstybės funkcijos – gynyba, teismai, viešasis saugumas bei bazinės paslaugos, kurių nenusipirksi rinkoje kaip kavos su kruasanu. Ir visai kas kita, kai valstybė ima ūkininkauti ten, kur gali veikti ir veikia privatūs dalyviai: kai ji veržiasi gaminti, vežti, statyti, prekiauti – ir konkuruoti su tais, kurie tą patį daro savo rizika ir kapitalu.

Tuomet mokesčių našta pasislepia ne tarife, o iškreiptame ekonomikos modelyje: vieši pinigai tampa kapitalu valdiškam verslui, reguliavimas – užuovėja nuo konkurencijos, o mokesčių mokėtojas – priverstiniu akcininku be balso teisės. Tai nėra mokestis, bet mūsų pečius ši našta slegia labai konkrečiai. Ir ją maitiname patys – savo mokamais mokesčiais.

Valstybė vis dažniau elgiasi taip, lyg jai būtų per ankšta būti tuo, kuo ji pašaukta būti – valstybe. Ji nori ne tik rūpintis vargšais, gynyba, saugumu ir teisingumu, bet imasi vis naujų veiklų. Šiandien ji dirba kurjeriu ir stato paštomatus – lyg rinkoje nebūtų sėkmingai šias paslaugas teikiančių privačių įmonių. Ji valdo vystymo kompanijas, pati projektuoja, asfaltuoja, želdina, teikia komunalines paslaugas. Ji organizuoja parkavimą ir viešąjį transportą, prekiauja žoliapjovėm, valdo soliariumus bei baseinus ir vis dažniau svajoja apie nuosavas skaitmenines platformas.

Štai, švietime valstybei tikrai netrūksta darbų, kurių už ją niekas kitas nepadarys: ugdymo programos, egzaminų sistema, mokytojų trūkumas, vaikų pasiekimai. Tačiau užuot susitelkusi į šias žaizdas ji pasiduoda pagundai kurti kokį nors naują skaitmeninį įrankį rinkai. Lyg joje nebūtų daugybės išmaniųjų sprendimų, palengvinančių mokytojų, moksleivių ir tėvų kasdienybę.

Toks jausmas, kad valstybei vis niežti rankos ne tik prižiūrėti rinkos virtuvę, bet ir pačiai stoti prie puodų – ir galbūt pelnyti Michelin žvaigždutę.

Didelis pagalbininkas valstybės versle – vidaus sandoriai. Kai savivaldybės jais piktnaudžiauja, visuomenė moka dukart: gauname brangesnes paslaugas, lėtesnius procesus ir nulinį stimulą taupyti. Šviežias pavyzdys – Panevėžio miesto savivaldybė, kurią Konkurencijos taryba nubaudė už bandymą be konkursų atiduoti miesto atliekų verslą. Konstitucinis Teismas ir Konkurencijos taryba siunčia aiškią žinutę – vidaus sandoris gali būti tik išimtis. Tačiau šis bičiulis atkakliai bando sugrįžti pro tarnybinį įėjimą. Šiuo metu rengiamais įstatymų pakeitimais siekiama dar labiau išplėsti vidaus sandorių galimybes – matyt, kad niekas ateity neįkliūtų.

Valstybės verslavimo apstu ir energetikoje. Viena yra sudaryti sąlygas ateiti rinkos žaidėjams, kita – pačiai imtis projektų. Apvaldžiusi vėją, saulę ir žaliąjį vandenilį, valstybė netrukus ims dairytis į atomą. Ne už kalnų ta diena, kai sužinosime, kad vidaus sandoriu kur nors nuošaliai atsirado mažasis atominis reaktorius. Žinoma, pastatytas už jūsų ir mūsų pinigus.

Toks valstybės apetitas turi vieną bauginančią perspektyvą: pinigų niekada nebus gana. Valstybė yra būtina ten, kur žmogus vienas nepajėgus išgyventi ir apsiginti, susitarti dėl teisingumo bei užtikrinti bendro saugumo. Tačiau kai valstybė pradeda ūkininkauti vietoj žmogaus, ji ima ne tik mokesčius – ji atima erdvę veikti.