Daugelį nustebino teiginys, kad verslo mokesčiai Lietuvoje – mažiausi Europoje, ir todėl juos ne griekas pakelti. O ką reikėtų padaryti, kad posakis apie mažiausius mokesčius iš tiesų taptų tikrove?

Tarifai yra tik viena mokesčių naštos pusė – ne mažiau svarbios ir neskaitinės jų savybės. Kokios jos dabar ir kokios galėtų būti? Ribinė mokesčių našta išsimokant dividendus Lietuvoje yra 28,6 proc., Estijoje – 22 proc., Latvijoje – 20 proc., Lenkijoje – 34,4 proc. arba 21 proc., jeigu įmonė pasirenka taikyti „paskirstyto pelno mokestį“. Šis modelis, labiau žinomas kaip estiškasis, gimė Lietuvoje. Jo pranašumus įvardijau pasiūlydama šį modelį 1995 m., juos galima drąsiai įvardyti ir dabar.

Mokestis, atidėtas iki dividendų paskirstymo, reiškia ne tik nulinę naštą reinvestuotam pelnui, bet ir vienkartinį apmokestinimą, suderintą su piniginiais srautais – be jokio avansinio mokėjimo, taip pat fiskalinės ir finansinės apskaitos susiliejimą, skaidrumą ir paprastumą. Šie faktai nepalieka politikų abejingų – kaip dabar, taip ir 90-aisiais. Būtent todėl link šio modelio ryžtasi eiti Lietuvoje: 1999 m. ir 2000 m. jis buvo įtrauktas į vyriausybės programą, o nuo 1997 m. iki 2002 m. taikytas nulinis tarifas reinvesticijoms.

Nenuostabu, kad idėja neapmokestinti reinvestuojamo pelno (aka nulinis tarifas) 2025 m. atgijo Vyriausybės programoje, o regionams skirtu pavidalu jau pateko į Seimą. Mūsų geopolitinėmis sąlygomis ir įsisiūbavus amerikietiškiems rinkos kalneliams, šis modelis turi savų pranašumų.

Reinvestuojamo pelno neapmokestinimas neatšaukia fiskalinės apskaitos, palieka avansinį mokėjimą (pliusas biudžetui), tačiau jis atveria įmonėms prieigą prie jų pačių uždirbto kapitalo – nebausdamas ir su nuline našta. Jeigu lygintume prieigą prie bankų kredito ir nuosavo kapitalo, atrastume, kad kokios aukštos bebūtų bankų palūkanos, prieiga prie nuosavo kapitalo dabar kainuoja įmonėms daug brangiau (16 proc.).

Laisva prieiga prie uždirbto pelno – štai esminė ekonomikos augimo paslaptis. Svarbu negadinti reikalo pertekliniais kriterijais, skirstymu pagal regionus, veiklos ar investicijų tipus, nes tai paskandina investicijas biurokratijoje. Jeigu, kaip sako politikai, nevalia pirkti jachtų ir mašinų, tegu tai tampa skaidriu apribojimu, tačiau visiems kitiems įsigijimams tebūna žalia šviesa.

Galimybė reinvestuoti ir auginti įmonės vertę su nuline našta yra nūdien itin aktuali – tai rimta atsvara kapitalo nutekėjimui į užsienį. Kai globalios rinkos panašios į sūpynes, daugelis mūsiškių investuotojų vėl rinktųsi plėsti veiklą Lietuvoje – su savomis, jau pažįstamomis rizikomis. Nebausdami už reinvesticijas namuose, laimėsime jų palankumą. Kai visas pelnas reinvestuojamas, ribinis tarifas būtų nulinis, o įsigytam turtui vėliau taikomas mokestinis nusidėvėjimas, mažinantis apmokestinamąjį pelną. Nieko neinvestuojant ir išsimokant visą pelną dividendais Lietuvoje vėl įsijungtų dvigubo apmokestinimo našta iki 28,6 proc., ir čia estiškas modelis vėl atrodytų pranašesnis.

Neapmokestintos investicijos skiriasi nuo momentinio ilgalaikio turto nusidėvėjimo, kurį rengia koalicijos darbo grupė. Šį modelį pasiūlėme aukštos infliacijos metu, kad sustabdytume įmonių ilgalaikio turto nuvertėjimą. Modelis reikalingas ir šiandien, tačiau jis keičia apmokestinimo naštą tik laike – įsigijimo metais ji sumažėja, tačiau vėliau tiek pat išauga.

Pasvėrus skirtumus tarp paskirstytojo pelno mokesčio, reinvestuoto pelno neapmokestinimo ir momentinio nusidėvėjimo, galima įvertinti skirtingų modelių poveikį ekonomikos augimui bei formuoti mokesčių sistemą taip, kad Lietuvoje atsirastų apčiuopiama paskata investuoti, kurti pažangias darbo vietas ir didesnę gerovę. Žinoma, aukštą gerovę kuriančius taip pat dera apdovanoti morkomis, o ne bausti progresinių mokesčių botagu.

Štai kiek nedaug reikia, kad posakis apie geriausią verslo apmokestinimą Lietuvoje virstų tikrove. Jau nuo 2026 m.

Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.