Kaip praėjo jūsų savaitė? Tikriausiai susidūrėte su panašiais klausimais, kaip šie: pirmadienį svarstėte, ar verta į darbą priimti naują žmogų, kiek pajamų liks atskaičius mokesčius, o gal – ar šiemet pavyks susitarti dėl didesnio atlyginimo. Trečiadienį vakare jūsų akį patraukė reelsas socialiniuose tinkluose ar reportažas per vakaro žinias apie artėjančius rinkimus. Tuomet pagalvojote, kad nė vieno kandidato mintys nedžiugina. Penktadienį lankėtės koncerte ir vėliau su draugais bare aptarėte mėgstamos grupės pasirodymą, vėliau ginčijotės dėl alaus kainų ir vakarą užbaigėte diskutuodami, kaip spręsti migracijos klausimus.

Iš pažiūros tai trys skirtingos temos. Tačiau jokio prieštaravimo nejautėte, nes visos jos per vieną savaitę tilpo vieno žmogaus galvoje.

O dabar pažiūrėkime, kaip tomis pačiomis dienomis apie jus kalbėjo tie, kurių darbas – aiškinti visuomenėje vykstančius procesus.

Pirmadienį apie jus kalbėjo ekonomistas. Jam jūs esate darbuotojas, verslininkas, mokesčių mokėtojas ar vartotojas, kurio elgesys kinta priklausomai nuo finansinių paskatų. Trečiadienį – politologas ar sociologas, kuris komentavo gyventojų apklausos rezultatus. Jam jūs esate rinkėjas, pagal amžių, gyvenamą vietą, pajamas ir išsilavinimą priskirtas grupei, kuri, tikėtina, balsuos už vieną ar kitą partiją. Penktadienį – filosofas ar kultūros tyrėjas svarstė, kodėl visuomenėje priimtina būtent tokia muzika, kokia patinka jums. Jis kalbėjo apie vertybes ir prasmės klausimą.

Nė vienas iš šių svarstymų atskirai savaime nėra klaidingas. Bet visi – apie tą patį žmogų. Nėra taip, kad biure ar parduotuvėje esame racionalūs „homo economicus“, o vos pradėję galvoti mėgstamą muzikos grupę visą racionalumą pametame. Taip pat ir politikas nėra vien perrinkimo siekiantis veikėjas – jis pats yra ekonomikos dalyvis, turintis savo vertybes. Ne kartą girdėjome jį sakant: „mūsų šalyje per maža dalis bendrojo vidaus produkto perskirstoma per biudžetą. Tai neteisinga“. Viena dalis yra teiginys apie ekonomiką – jį galima tikrinti duomenimis. Antroji – jau yra visai kitokio pobūdžio. Ką reiškia „per mažai“ ir ką reiškia „neteisinga“? Tai jau filosofinis svarstymas.

Tas pats vyksta ir kasdieniuose sprendimuose. Įmonės savininkas gali atidėti naujo žmogaus samdymą ne todėl, kad susiduria su finansinėmis problemomis. Priešingai – verslas auga, naujo žmogaus įdarbinimas atrodo visiškai pagrįstas. Tačiau jis nežino, kokia mokesčių sistema ar darbo santykių teisė galios po rinkimų, todėl nusprendžia palaukti. Ekonominis sprendimas čia priklauso nuo politinės aplinkos. O kartu jis yra ir asmeninis: suteikti darbo vietą reiškia prisiimti atsakomybę kito žmogaus atžvilgiu. Tai yra vertybė, kuria gali vadovautis konkretus ekonominį sprendimą priimantis žmogus. Viena siaura disciplina tokio sprendimo iki galo nepaaiškina.

Čia išryškėja filosofijos svarba. Tačiau ji negali atsiriboti nuo ekonomikos ir politikos, tarsi būtų aukščiau jų. Jeigu kalbame apie perskirstymą, turime žinoti, kokias paskatas tai slopina ir kas už tai sumoka. Jeigu kalbame apie valstybės pareigą padėti skurstantiems, turime suprasti, kokią galią valstybė turi ir kaip ją įgyvendina. Priklausomybė veikia į abi puses. Ekonomikai reikia politikos, nes ekonominiai sprendimai priimami politinėje aplinkoje. 

Tai svarbu ir dėl kitos priežasties. Šiais laikais socialinius reiškinius tiriantys mokslininkai neatsispiria pagundai kopijuoti gamtos mokslų idealo: kuo tiksliau išmatuoti, modeliuoti ir prognozuoti. Tačiau žmogus nėra atomas, kurio trajektoriją galime modeliuoti. Jis pats priima sprendimus, interpretuoja aplinką ir keičia savo elgesį remiantis vertybėmis.

Politikos mokslui reikia ekonomikos, nes politiniai sprendimai turi realių ekonominių pasekmių. O šiems mokslams reikia filosofijos, nes vien empiriniai faktai neatsako į klausimą, ką turėtume daryti. Tačiau ir filosofija negali atsiriboti nuo ekonomikos ar politikos, tarsi būtų aukščiau jų. 

Specializacija suteikė tikslumo, ir tai nėra mažas pasiekimas. Siauresnis žvilgsnis dažnai leidžia pastebėti tai, ko nepamato bandantys aprėpti viską. Juk gydytojas, kuriam rūpėtų išgydyti tik vieną konkretų organą, nesirūpinant, kaip tai paveiktų visą organizmą – sukeltų daugiau problemų, negu padėtų. Tad problema kyla tuomet, kai atskirą žmogaus gyvenimo aspektą savo srities ekspertai laiko pakankamu visam jo elgesiui paaiškinti. Žmogus nėra padalinamas į disciplinas. Vakare bare jis pats gali būti filosofas, ryte – biuro darbuotojas, o rinkimų dieną – rinkėjas. Tai ne trys skirtingi, o vienas veikiantis žmogus.